Netekęs Seimo pirmininko posto, kuriame, beje, ilgokai užsibuvo, Artūras Paulauskas netikėtai „praregėjo“ – pasirodo, du buvę jo bendražygiai veikią Maskvos naudai. Šios mintys sukėlė nemenką šurmulį. Kas paskatino šiaip jau labai aptakų, niekuomet ir niekaip neįsipareigojantį, tačiau užkulisinėje veikloje nemenkus gabumus rodantį politiką imtis tiesos sakytojo ir Tėvynės gelbėtojo vaidmens?
Nėra prasmės svarstyti, ar A. Paulausko žodžiuose esama tiesos grūdo, nes jokių konkrečių įrodymų nebuvo ir nebus pateikta. Nemanau, kad tie politiko atviravimai publikai pasirodė esanti naujiena, – kiek panašiai galvojančių buvo (o jų esama), tiek ir liko. Politikai „praregi“ dažniausiai tada, kai susiklosto jiems nepalanki padėtis – „praregėjimu“ stengiamasi išsaugoti ne tik susikurtą rimto politiko įvaizdį bei išsaugoti sukauptą politinį kapitalą, bet ir sukurti pamatą naujiems politiniams aljansams. Visi šie aspektai įžvelgtini ir A. Paulausko „praregėjime“. Tačiau esama ir kitų svarbių dalykų, kuriuos lemia vietinės politinės kovos ypatumai.
Kadangi A. Paulauskas yra patyręs politikas, o sykiu ir teisininkas, tai galima manyti, kad jis gerai pasvėrė savo žodžius ir suvokė, jog toks bandymas įpūsti naują skandalą gali smogti ir jam pačiam – juk bendravimu su Rusijos specialiosiomis tarnybomis jis kaltina ilgametį bendražygį, o gal ir šeimininką Viktorą Uspaskichą.
A. Paulausko „praregėjimą“ linkstama aiškinti kaip bandymą įgelti (ar atkeršyti) buvusiam partneriui V. Uspaskichui, kuris nusprendė palaikyti Seimo pirmininką nuvertusius seimūnus. Tačiau toks aiškinimas pernelyg tiesmukas, juolab kad nesunku numatyti tokios interpretacijos galimybę.
Kitų „praregėjimo“ priežasčių verčia ieškoti ta aplinkybė, kad A. Paulauskas yra ir teisininkas, vadinasi, puikiai žino esminį teisinį principą, kad nežinojimas neatleidžia nuo bausmės. Jo „praregėjimas“ apibūdina ne tik politinius priešininkus, bet ir jį patį – Seimo pirmininkas artimai bendravo su Rusijos manipuliuojamais ar tiesiog svetimai valstybei dirbančiais asmenimis. Vadinasi, ir A. Paulauskui tektų prisiimti atsakomybę už V. Uspaskicho nuodėmes (nežinojimas neatleidžia nuo bausmės). Kaip teisininkas jis turėtų būti nuoseklus – išdėstęs tokius savo bendražygio vertinimus padėti ant stalo ne tik partinį bilietą, bet ir seimūno mandatą, kad neliečiamumo statusas netrukdytų mūsų tarnyboms nustatyti jo kaltės laipsnį..
Tokią įvykių eigą savaip skatina ir spaudoje pasirodę buvusio jo ilgamečio patarėjo pasvarstymai apie tai, kad esą galų gale A. Paulauskas nusimetęs V. Uspaskicho „kryžių“. „Kryžius“ kaip tik ir stiprina įtarimus, kad A. Paulauskas buvo ne savarankiškas, o valdomas, „nešęs kryžių“, privalėjęs už kažką atidirbti politikas, žinojęs, kad veikia ne savos valstybės labui. Tad klausimas, kiek tame „kryžiaus nešime“ esama nusikaltimo sudėties? Suprantama, tai retorinis klausimas, nes jokios mūsų institucijos nesiims išsamiau tirti „praregėjimo“ esmės.
Tačiau galima manyti, kad A. Paulauskas savo „praregėjimu“ kaip tik ir užbėgo už akių tokiai ar panašiai įvykių eigai – galimam jo buvusio partnerio šantažui ar kokio nors skandalo įpūtimui. Kadangi A. Paulauskas ilgą laiką buvo priklausomas nuo „nešamo kryžiaus“, tai partneris ir bendražygis apie jį yra sukaupęs nemenkai duomenų, kurie galėtų sudominti plačiąją visuomenę. Tikėtina, kad atėjus tinkamam laikui, vadinasi, prieš vienokius ar kitokius rinkimus, tų duomenų porcijos gali pasirodyti mūsų spaudoje ir televizijoje. Dabar jau A. Paulauskas į visokius kaltinimus galės drąsiai atrėžti – šmeižtas, kerštas už aną „praregėjimą“, už nesitaikstymą su priešiškų Lietuvai jėgų veikimu ir pan.
Kaip jau minėjau, A. Paulausko „praregėjimas“ sykiu yra ir siūlymas užmegzti naujus opozicinius santykius, stiprinant savąjį „valstybininko“ įvaizdį. Juk dabar visa senoji ir naujoji koalicija yra įtartina, nes joje veikia „Lietuvos priešo“ partija. Iš pirmo žvilgsnio socialdemokratams tokie buvusio Seimo pirmininko atviravimai neturėtų patikti. Tačiau galima galvoti ir kitaip. A. Paulauskas pretenduoja vienyti opozicijos „valstybininkus“, tad iš esmės tampa opozicijos vienijimuisi neįveikiama kliūtimi – opozicijai bus sunku apsispręsti dėl lyderio, juolab dėl kokių nors bendrų veiksmų savivaldybių rinkimuose. Tad koalicijos pozicijos Seime stiprėja.
Socialdemokratams galėjo būt naudingas ir A. Paulausko atviravimas dėl Darbo partijos lyderio ryšių su Maskva – šitai stiprino Viktorą Muntianą palaikančių darbiečių pozicijas. Juolab kad V. Uspaskichui šiuo metu keršija pati Politika – ji nemėgsta būti iškeičiama į kitas, nesvarbu, kad daug jaunesnes, merginas. Viktoras Muntianas galėjo pasirodyti esąs tinkamiausias socdemų partneris ne tik dabartinėje koalicijoje, bet ir būsimuose rinkimuose.
Tačiau V. Uspaskichas nutarė nelaukti, kol jo partija galutinai susiskaldys į dvi stovyklas. Savaitgalį pasitikrinę ir pasitvirtinęs savo lyderio pozicijas, jis nutarė susiaurinti V. Muntiano veiklos ir įtakos lauką – dabar jau galima svarstyti, kada vyks nauji Seimo pirmininko rinkimai, po kurių šiame poste išvysime ištikimą ir patikimą V. Uspaskicho bendražygį.
Lietuvos politinis gyvenimas pastaruoju metu suspindo naujomis skandalingomis spalvomis. Tas gyvenimas prašyte prašosi įamžintas fundamentaliosios prozos, taip pat sintetinių žanrų, pavyzdžiui, operos kūriniuose. Jauniesiems kūrėjams, o ypač Herkaus Kunčiaus plunksnai, siūlyčiau įprasminti išskirtinį milijonierių darbiečių paveikslą – jame turėtų atsispindėti pasiaukojamas darbas nešant Lietuvai laimės žiburį iš toliausių buvusios Sovietų Sąjungos platybių, taip pat ir iš neišsemiamų valstybės aruodų. Suprantama, kūrinio herojai turėtų būti turtingi šiuolaikinių, globalizacijos ir europinės gerovės nuspalvintų išgyvenimų, jų kovas dėl valdžios ir garbės Lietuvos labui turėtų sutaurinti meilės kančios ir masinės kultūros dar nesugandinto moteriško atsidavimo tema.
Tad ar nevertėtų pagalvoti apie operą „Viktoras ir Loreta“. Pirmasis veiksmas „Viktoras ir Viktoras“, antrasis – „Du Viktorai ir Loreta“, trečiasis – „Viktoro Loreta“, epilogas (filosofinis) – „Laimėtas žiburys“, kuriame spalvingai ir skausmingai, nesyk pirštus nudegusios Loretos arijai pritaria serijiniai Lietuvos liberalų krivio Zuopsio pamokymai. Egzistencinės gelmės operai teiktų amžinai atsistojantis klausimas: „Kas aš – Viktoras?“, atversiantis naujus jau visiškai sudemokratėjusios Lietuvos klystkelius.
