Premjeras Algirdas Brazauskas nutarė atsistatydinti. Išėjo ramiai, oriai, aukštai pakelta galva, šypsodamasis. Politinė įtampa viešumoje kelioms dienoms atslūgo, tačiau užkulisiuose naujų koalicijų būrimasis dar labiau suintensyvėjo. Vėl dalijamasi valdžios pyragą – kai kurioms partijoms veriasi galimybė galų gale gauti nors kąsnelį.
Ironizuojant galima pasakyti, kad iš politinės aukštybės puolęs Darbo partijos lyderis Viktoras Uspaskichas pastūmėjo iš politinės scenos ir premjerą. Tad konservatorių veikla verčiant V. Uspaskichą nebuvo bevaisė – jie juk seniai taikė į A. Brazauską, nesvarbu, kad „valstybininką“. Tačiau akivaizdi ir paties Viktoro klaida – Artūro Paulausko vertimas. Kaip sakoma – „golovokruženije ot uspechov“. Dabar jau galima manyti, kad išėjus politikos „sunkiasvoriui“ – pripažinkime, A. Brazauskui prilygstančio pastaruoju metu taip ir neatsirado, – premjero kėdė palengvėjo. Dabar apie ją gali galvoti ir kiti politikai, nesvarbu, kad socialdemokratai visais būdais stengsis ją išlaikyti savo rankose. Suprantama, A. Brazauskas pasitraukia tik iš viešumos, tačiau dar kurį laiką – iki naujo socialdemokratų lyderio rinkimų – darys nemenką, tik nepastebimą įtaką.
Įsilingavus valdžios krizei, socdemai vėl parodė gebėjimą bent žingsneliu lenkti kitas partijas – vieniems džiūgaujant dėl A. Brazausko pasitraukimo, kitiems svarstant savo galimybes prasimušti į Vyriausybę, socdemai su valstiečiais liaudininkais suformavo būsimos koalicijos branduolį ir pasiūlė kitoms partijoms prisijungti. Tiesa, konservatoriai netruko atsakyti nauju dešiniųjų branduoliu ir dabar jau siūlo prie jo dėtis socdemams.
Vienintelė politiškai pagrįsta konservatorių sąlyga – premjero postas. Visi kiti postai ir dalyvavimas išplėstinėje koalicijoje reikštų, kad konservatoriai savo autoritetu ir rinkėjais tik palaiko socdemų politiką bei padeda pastariesiems imituoti kaitą ar net „nacionalinį sutarimą“. Kitaip tariant, nieko realaus negauna, tik užsikrauna „nešti atsakomybę“.
Sveikintina pastaruoju metu išryškėjusi nuosekli konservatorių lyderio Andriaus Kubiliaus nuostata, kad jokia nauja Vyriausybė nėra savaiminė vertybė – nauja Vyriausybė turi paskatinti sistemos permainas, tad ją sudaryti būtina jau ne kovos dėl postų ir postų pasidalijimo pagrindu. Koks tas kitas pagrindas? Pirmiausia nustatyti būtiniausias vykdytinas Lietuvos „proveržio“ kryptis ir sutarti dėl įstatyminio pirmųjų žingsnių įgyvendinimo.
Konservatoriai nurodo svarbiausias, jų manymu, darbo kryptis – reali, o ne imitacinė parodomoji kova su korupcija, demografijos tendencijų (depopuliacija) perlaužimas, energetinio saugumo užtikrinimas, KGB archyvų atvėrimas. Dėl krypčių sutarti su kitomis partijomis gal ir nebūtų sunku, tačiau vargu bau pavyks dėl pirmųjų žingsnių. Svarbiausia kryptimi laikyčiau valstybės demokratizavimo vyksmą. Jį galėtų paskatinti du nesunkiai įgyvendinami dalykai – KGB archyvų atvėrimas ir privatumą santykiuose su institucijomis laiduojančio įstatymo (remiantis amerikiečių „Privacy Act“ nuostatomis) priėmimas. Šiuo metu KGB archyvus atveria Lenkija ir Latvija, o Lietuva uždaro juos saugiau nei Rusija. Ko bijoma? Matyt, tų pačių sisteminių pokyčių.
Konservatorių pozicijas gali sustiprinti, kad ir kaip neįprasta tai atrodytų, Darbo partijos savigelbos akcijos. Darbiečiai viešai įspėjo kai kuriuos politikus dėl galimo tam tikrų jų biografijos faktų paviešinimo. Visuomenei dėl šito šantažo neverta baimintis – pirmyn, darbiečiai. Visuomenė tik daugiau sužinos. Juk jau dabar Seimo pirmininkas Viktoras Muntianas savo „nežinau, nemačiau, neprigirdėjau“ akivaizdžiai diskredituoja parlamentą. Tačiau darbiečių įspėjimas skirtas ir Artūrui Paulauskui, su kuriuo konservatoriai sudarė sutartį, burdami dešiniųjų koalicijos branduolį. Beje, konservatoriams vertėtų turėti omenyje likimus tų politikų, kurie su A. Paulausku buvo suėję į pernelyg artimus santykius.
Aiški konservatorių lyderio nuostata yra pati geriausia paraiška užimti premjero postą. Tad šiuo metu būtina, kad konservatorių partija, ypač jos vadovybė, susitelktų ir palaikytų savo lyderį. Suprantama, jeigu ta vadovybė subrendo ne parodomosioms, o sisteminėms permainoms, jeigu išties yra pasirengusi sistemos demontavimo užduočiai.
O kol kas – A. Brazauskas išėjo, tačiau jo kurta ir įtvirtinta politinė korupcinė sistema išlieka. Kad ir kaip būtų vertinama A. Brazausko veikla (o jis mūsų valstybės gyvenime įspaudė ryškų pėdsaką), kad ir koks vėlesnių istorikų bus nustatytas jo pliusų ir minusų santykis – didžiausias šio politiko nuopelnas yra tos sistemos sukūrimas. Tai sistema, kurioje visa politinė valdžia yra gana nedidelio uždaro politinio elito rankose. Suprantama, tai nuopelnas ne valstybei, o buvusiai komunistinei ir ją apaugusiai naujajai nomenklatūrai. Lietuvai ta sistema yra bėda, kurios neįveiks jokie vadinamosios „kovos su korupcija“ ar „valstybės valdymo išskaidrinimo“ vajai, nes juos vykdo tos sistemos išauklėti ir parengti kadrai.
Išeidamas premjeras palinkėjo, kad Vyriausybės branduolys tęstų pradėtus darbus. Kai kurie permainų trokštantys politikos apžvalgininkai siūlo formuoti naują „specialistų Vyriausybę“, kuri politikų sutarimu atsiribotų nuo politinių žaidimų ir atsidėtų valstybės valdymui. Manoma, kad tokiai Vyriausybei galėtų vadovauti Europos Komisijos narė Dalia Grybauskaitė, kurią, pagal neseniai atliktos apklausos duomenis, dauguma Lietuvos žmonių norėtų matyti premjero krėsle. Tiesa, dažniausiai užmirštama paminėti, kad toje pačioje apklausoje antras buvo nušalintasis prezidentas Rolandas Paksas. Siūlantys D. Grybauskaitės kandidatūrą apžvalgininkai nepastebi, kad tiek daug šaipęsi iš naujų gelbėtojų belaukiančių žmonių jie patys pasiduoda tokiai iliuzijai.
Jokia Vyriausybė ir joks Vyriausybės vadovas negali ir negalės pakeisti politinės korupcinės sistemos. Ta sistema yra politinio elito rankose. Jokia Vyriausybė negali priimti visuomenę demokratizuojančių, pilietinės visuomenės savikūrą skatinančių, socialinę atskirti padedančių mažinti ir kitų reikalingų įstatymų. Esminis klausimas – ne ta ar kita Vyriausybė, o kaip neleisti politiniam elitui manipuliuojamais rinkimais išlaikyti valdžią savo rankose, kaip sutrukdyti politinės korupcinės sistemos savireprodukciją?
