Traukinio palydovės maloniai padalija iškrakmolytą patalynę ir pažada malonią 15 valandų kelionę. Vilnius - Sankt Peterburgas: taip vadinasi maršrutas. Senieji metai - Naujieji metai: toks kelionės tikslas. Ir nors atstumas nedidelis - 700 km, tačiau kelionę pratęsia keturiskart kartojami tie patys muitininkų klausimai.
Kiekvienas rusas tempia į namus eglutę, nes iki Naujųjų tik trys dienos. Arba vaikas tempia į namus girtą tėvelį, kuris tempia eglutę. Tokie peizažai - kasdienybės prieš šventes. Gatvėse spūstis sudaro “Žiguliai” ir “Volgos” bei vienas kitas “Mercedesas”. Atrodo, kad grįžtu į praeitį - pro šalį lekia gastronomai, bakalėjos, pieno ir mėsos skyriai. Atmintyje giliai įstrigęs afišos vaizdas “Su Naujaisiais 1986-aisiais!” įgauna realybę šiame milijoniniame mieste, kur milžiniški plakatai rėkia “S Novym Godom!”. Sveikina visi: ir verslininkai, ir kvepalai, ir anonimiškų plakatų savininkė miesto valdžia.
Sankt Peterburgas - kultūrinių pramogų itin sodrus miestas. Pagrindiniame Nevskio prospekte vos ne kiekvienoje sankryžoje stovi teatro kasų kioskai, kur galima nusipirkti bilietus į spektaklius ir klasikinės muzikos koncertus. Pasirinkimas viliojantis: per 30 teatrų, per 50 kino teatrų, o kur dar cirko arenos, dresiruotos meškos ir kitos salės?
Bilietai iš po skverno vis dar populiarūs. Užsispoksau į teatro afišas; iškart prieina tipas ir siūlo naujametį vakarą kaip snobui praleisti prestižiniame Marijos teatre. Neturi 100 dolerių? Prašom, už 10 dolerių - operetė trečiarūšiame muzikiniame teatre.
Snobiškas jausmas - patirti paskutinį senųjų vakarą kokioje Sankt Peterburgo kultūrinėje institucijoje - nepalieka. It labirintais vaikščioju gatvėmis, kol prie Filharmonijos mažosios salės kasų moterėlė tiesiog įbruka bilietus su naujamete programa. Kartu su bilietu gaunu ir istoriją, kaip jos dukra koncertą iškeitė į naktinį klubą. Sankt Peterburgo valstybinio universiteto kamerinis jaunimo orkestras su vadovu Andrejumi Aleksejevu ir sentimentaliu pavadinimu “Senasis rojalis”. Jau įsivaizduoju barokinį manierizmą ir rojalis pradeda groti mano skrandyje.
Mažoji salė pavadinta M. Glinkos vardu ir, matyt, jo garbei dar revoliuciniais laikais nusavinta iš eilinio didiko. Publika renkasi labai inteligentiška ir ori, tik, deja, amžiaus vidurkis nesiekia 70 metų. Gęsta šviesos, publika ploja ir į sceną išstriksi zuikių ausimis pasipuošęs orkestras. “O Dieve mano”, - pasigirsta iš greta sėdinčios damos, o zuikių orkestras pradeda griežti kažkokią populiarią melodiją, kuri mano muzikinio išsilavinimo labirintuose randa pavadinimą - “Jingle Bells”. Kalėdiška, provakarietiška ir nepaaiškinima, bet staigmenos nesibaigia. Zuikiai pasislepia už scenos, pasirodo elegantiška vedėja, kuri mus visus verčia šaukti “Died Maroz, Snieguračka, Died Maroz...” Sovietinio darželio atmintis verčia atgaminti tuos stebuklingus žodžius. Stengiuosi kiek įmanydamas ir štai pasirodo Jis ir Ji. Pasipuošę, išsišiepę ir kalbantys rusiškai. Išsižiojęs laukiu dovanų, bet jas pažada vėliau.
Tviskančiai baltu kostiumu sceną nušviečia orkestro meno vadovas, dirigentas, aranžuotojas ir solistas Andrejus Aleksejevas. Programa tęsiasi su muzikantais be ausų. Populiarios melodijos iš klasikos, liaudies dainų ir rusiškų kino filmų. Pirmoje dalyje maestro groja fortepijonu ir kartais padiriguoja orkestrantams, o antrojoje - jau akordeonu. Tiesa, per pertrauką Senis Šaltis traukia iš savo maišo šampano butelius ir juos dalija laimingose vietose sėdintiems klausytojams. Viskas baigiasi laimingai ir su savimi nereikia temptis dar vieno butelio. Iškeliauju į gatves, kur milicijos ir kareivių pajėgos iš krovininių automobilių stato barikadas. Mūšis bus. Iki Naujųjų liko dvi valandos.
Likus kelioms minutėms iki vidurnakčio per visus lauko ekranus pasirodo Vladimiras Putinas ir liūdnai, bet tvirtai praneša apie Senųjų pabaigą. Pradedamas giedoti himnas, kažkas šalia bando ištraukti Internacionalo natą, muša laikrodžiai, šaudo ir geria. Taip ramiai ir ateina Naujieji. Mūšio nebuvo.
Kultūrinis smalsumas ir snobizmas vis tiek verčia aplankyti kokį nors eilinį ir pompastišką Sankt Peterburgo teatrą. Karališkasis Ermitažo teatras siūlo visiems vienodas sąlygas: “Gulbių ežeras” po 180 litų. M. P. Musorgskio operos ir baleto teatre taip pat laukiami užsieniečiai, kuriems už bilietą reikia primokėti po 100 litų, nesvarbu, kiek jis kainuoja - 10 ar 50 litų. Tačiau kasininkė pasirodo maloni, mano rusų kalbos žinias įvertina teigiamai ir paklausia: mokausi ar dirbu. Mokausi, tad nuo mažos bilieto kainos gaunu didelę nuolaidą. Teatras, statytas XIX a. pradžioje didikų Michailovskių rūmų kieme, tad interjeras žiba imperatoriška prabanga. Lankytojai vaikšto į spektaklius kaip į muziejų, sėdi ložėse ir šneka anglų, prancūzų, vokiečių, švedų kalba.
Sankt Peterburge - vieni teatrai, tačiau ir spaudos lygis stebina kiekybe ir kokybe. Tarp kultūros ir laisvalaikio žurnalų įdomesni du, išeinantys 20-30 tūkst. tiražu. Žurnalai lietuviškų moterų žurnalų storio, bet spaudos ir dizaino kokybe juos lenkiantys, skirti aktualioms kultūros ir miesto problemoms. Pirmasis, vadinamas Peterburgo miesto žurnalu “Sabaka.ru” yra suskaidytas į stiliaus, miesto, grynojo meno ir gyvenimo rubrikas. Akivaizdu, kad jis orientuojasi į elitą, pradėdamas rašyti apie apsipirkinėjimą bei budizmą ir baigdamas grynuoju menu: fotografija ir tapyba. Miesto elitas domisi ne tik mada, paskalomis ir verslininkų vestuvėmis, bet ir “platesnėmis” laisvalaikio formomis.
Antrasis kiek ekscentriško stiliaus žurnalas “Krasnyj 100%” apibūdina save šitaip: “keturios savaitės Peterburge: premjeros, gastrolės, kinas, teatras, menas, muzika”. Aštrūs raudoni puslapiai, laužytas tekstas ir geltonas šriftas perteikia informaciją apie kasdienišką kultūrą. Po tokios vaizdo ir teksto dozės kyla klausimas - ką Lietuvoje veikia kultūriniai aštuntojo dešimtmečio stiliaus žurnalai, numerį pradedantys klausimu “kur ritasi tauta ir valstybė” ir baigiantys bulvarinėmis humoreskomis?
Tiesa, prisimenant gražuolių ir politikų-verslininkų žmonų nuotraukas lietuviškų žurnalų viršeliuose: šiuose žurnaluose tokios realybės reprezentacijos neišvysim. Aštri dizainerio akis “Krasnyj 100%” žurnalo viršelyje iš numerio portreto suformavo akmeninį biustą, o “Sabaka.ru” puošia nėščia nuoga plastmasinė manekenė. Prabangios simuliacijos skirtos kultūros vartojimui.
Iškrakmolytos patalynės kvapas vėl veikia kaip migdomieji ligoninėje, bet geležinkelis, mušdamas taktą, padeda įsitraukti į dar vieno Viktoro Pelevino romano skaitymą. Naktinis traukinys rieda ir pradedu skaičiuoti “vienas, du, trys...” kaip Larso von Triero filme “Europa”.