Europos Parlamento narys profesorius Vytautas Landsbergis suteikė galimybę grupei Lietuvos žurnalistų apsilankyti Belgijoje, susipažinti su Europos institucijų, Lietuvos Respublikos atstovybių prie Europos Sąjungos ir NATO veikimo mechanizmu, patirti turiningų įspūdžių bendraujant su mūsų šalies patikėtiniais Briuselyje.
Ta proga Lietuvos karo akademijos dėstytoja dr. Nijolė Janulaitienė ir žurnalo „Kardas“ vyr. redaktorė Audronė Šimaitytė kalbino pirmąjį atkurtos Lietuvos Respublikos vadovą.
– Gerbiamasis profesoriau, Lietuva tvirtinasi NATO ir Europos Sąjungoje. Ar jau galime jaustis saugūs? Kokias grėsmes Lietuvos nacionaliniam saugumui įvardytumėte šiandien ir kuri nacionalinio saugumo problema, jūsų manymu, yra Nr. 1?
– Lietuvos nacionalinio saugumo problema Nr.1 yra replės – Lukašenkos Baltarusija ir Kaliningrado karinė grupuotė. Šioms jėgoms pajudėjus prieš Lietuvą būtų labai sunku gintis ir laimėti kiek nors laiko – to reikia, kad įsijungtų mūsų sąjungininkai, todėl kariuomenė turi būti absoliučiai pasirengusi nuolat, be jokių iliuzijų, kad mes esame apsaugoti ir kad aplink mus vien draugai. Taip, deja, nėra. Mes to norim, gal kada nors taip ir bus, bet šiandien taip nėra.
Galimos agresijos atveju, karinės agresijos, taip pat, žinoma, ir ekonominės energetinės arba informacinės agresijos atveju Lietuva yra pažeidžiama ir iš vidaus. Ji nėra pakankamai užsigrūdinusi, visuomenė pakrikusi ir kyla klausimas, ar apskritai mes turime vieningą Lietuvos visuomenę. Tai gali kelti papildomų iliuzijų, kad Lietuva nesunkiai įveikiama.
Štai ir pagrindinės grėsmės.
– Ar jums kelia abejonių Lietuvos kariuomenės pasirengimo lygis ir jos pajėgumai iškilus grėsmei suvaldyti konfliktinę situaciją?
– Aš nesu karo specialistas ir negaliu išsamiai atsakyti į tokį klausimą. Lietuvos kariuomenė turėtų būti kuo geriau pasirengusi ir moraliai, ir techniškai, būti nuolatinės parengties.
Man nesunku įsivaizduoti, kad koks nors pusprotis diktatorius artimoje Lietuvos kaimynystėje, kuris kiekviena proga šaukia, kad jam gresia pavojus iš Lietuvos, gali būti pastūmėtas pajudėti į Lietuvą. O tas, kuris pastūmė, paskui nusiplautų rankas. Arba dar pasisiūlytų tarpininkauti. Tokia realybė. Ir Lietuvos kariuomenė turi būti pasirengusi net tam, ką mes planavome dar nebūdami NATO nariais – galimam visuotiniam pasipriešinimui. Jeigu ne visos visuomenės aktyviam pasipriešinimui, tai visuotiniam patriotiniam ir kariniam pasipriešinimui – kitaip tariant, partizaniniam karui. Tai turėtų būti ne už dėmesio ribų. Todėl aš visada labai vertinau savanoriškųjų krašto pajėgų pasiryžimą ir užduotis.
– Visi žinome, kad jūs buvote tas laisvės šauklys, kuris kvietė atkurti Lietuvą. Paskui jus ėjo daugybė įvairių profesijų žmonių, taip pat ir buvę sovietiniai karininkai. Kaip dabar vertintumėte karininkų pasirengimo kokybę tiek profesionalumo, tiek pilietiškumo prasme?
– Kadaise buvau labai arti prie kariuomenės kūrimo. Net pats suteikdavau karinius laipsnius ir džiaugiausi pirmiausia savanorių kariuomenės atsiradimu ir tvirtu nusistatymu. Jie žinojo, kas Lietuvai gali grėsti, jie buvo tokie patys, kaip tie žmonės, kurie atėjo ginti Parlamento Sausio 13-ąją. Paskui vyko daug pokyčių. Kartais informacija, kurią aš gaudavau, buvo tokia, kad būtent tvirto nusistatymo žmonės arba religingi karininkai nepageidaujami kariuomenėje, jie greičiau išleidžiami į atsargą, neaukštinamos jų pareigos arba net įžeidžiami tuo pretekstu, kad nėra baigę specialių aukštųjų mokslų. O mokslų baigimas mus okupavusioje šalyje buvo traktuojamas kaip didelis privalumas. Mano supratimu, karys turi gerai išmanyti ir žinoti, kad jam gali tekti daryti tam tikrus dalykus, ir turėti įsitikinimą, kad jis tą tikrai darys, įsitikinimą, nepaveiktą jokių ideologinių mokymų iš kito pasaulio. Todėl būčiau labiau vertinęs žmones, kurie turi tą antrąjį komponentą, ir skatinęs juos studijuoti, lavintis. Gal mano gauta informacija buvo vienpusiška, todėl nenorėčiau apibendrinti, bet, matyt, tokių nuostolingų atvejų buvo nemažai.
– Lietuvoje dabar madinga kalbėti apie patriotizmo, nacionalinio jausmo, pilietiškumo stygių. Ką jūs, gerbiamasis profesoriau, manote apie šiuos dalykus?
– Tai labai gili tradicija. Seniai suvokta būsena. Gyvenimo prasmė, pasaulėžiūra: ar tu turi Tėvynę, ar ne? Ar tau Tėvynė brangi, ar ne, ar tu myli Tėvynę, ar tau visai „vienodai rodo“? Tad jeigu tau „nevienodai rodo“, nebėra ko kalbėti apie patriotizmą, nes tu turi Tėvynės jausmą.
Kitas panašus dalykas, jeigu tavo Tėvynę kas nors žemina. Ar turi pakankamai garbės jausmo užstoti, protestuoti?
Jeigu tavo Tėvynę skriaudžia, ar tu turi drąsos ją ginti, nes tau skaudu, kad ją skriaudžia? O gal tu lendi į krūmus su tuo savo skausmu? Karys toks neturi būti. Partizanai dėl to ėjo mirti.
– Kalbėdami apie vyresniąją kartą su patriotizmo problema nesusiduriame. Tačiau kartai, užaugintai dialektinio materializmo „šviesoje“, dvasines vertybes reikia diegti iš naujo. Ar lengva tą daryti šiandien, kai vieniems mūsų šalies piliečiams iš valstybės biudžeto atseikėjama 300, o kitiems 30 tūkst. litų?
– Argi Tėvynės meilės jausmas yra priklausomas nuo socialinės politikos arba nuo atlyginimo? Gali gauti 300 tūkst. ir nemylėti Tėvynės.
Valstybė arba Vyriausybė ir Lietuva yra skirtingi dalykai. Šalis, kurioje gimiau, išmokau kalbą, dainas, įpratau prie mielo man gamtovaizdžio, kurioje gyvena mano artimieji, kur mano tėvų kapai – ji man daug reiškia nepriklausomai nuo atlyginimo.
– Kokia dvasinių (taip pat ir nacionalinių) vertybių perspektyva naujomis geopolitinėmis sąlygomis, vykstant globalizacijai?
– Ką gali padaryti globalizacija? Ar gali išmėtyti mūsų tėvų kapus po pasaulį? Negali! Bet jeigu jie, tie kapai, mums nesvarbūs (galim suarti), – tai nesvarbūs nepriklausomai nuo kokių nors sąlygų. Jeigu būsim tik lietuviakalbiai, o ne lietuviai savo širdimi ir protu? Tokia grėsmė yra, bet neturi nieko bendra su dabartine globalizacija. Turi daug bendra su ana sovietine globalizacija, kuri ėjo iš Rytų kaip pavergtų tautų tolydus suliejimas į vieną masę su perspektyva sulieti visus globaliai į vieną masę po raudona vėliava. Tai buvo žiauri užkariavimų globalizacija. O dabar globalizacija reiškia bendras pasaulines pastangas ką nors išspręsti, nes yra daugybė dalykų, kurių atskiros šalys vienos išspręsti negali: klimato atšilimas ir su tuo susijusios katastrofos, naujos ligos, gamtos užteršimas, didžiųjų planetos miškų iškirtimas – štai dabarties ir ateities problemos, kurioms spręsti turi susivienyti visa žmonija.
– Vis dėlto turime pripažinti, kad reformuojant Lietuvos gynybos pajėgas profesionaliosios kariuomenės linkme dvasiniai dalykai nueina į antrą planą. Tas pats vyksta ir valstybėje – tą rodo emigracija.
– Man rūpi didėjantis abejingumas. Kariuomenę nuo to reiktų ypač saugoti. Atleiskit, atliksiu profesinę pareigą, negalvodamas apie pilietinę, nes iš manęs to nereikalauja. Štai esu profesionalas – padarau savo darbą, gaunu savo atlyginimą. Ir viso gero.
Nenorėčiau ieškoti blogų palyginimų su viduramžių ar vėlesnių laikų papročiais ir vaizdeliais. Didikai, karaliai ar kunigaikščiai kariaudavo vienas su kitu, turėdami samdomas kariuomenes, netgi samdomas svetimšalių kariuomenes. Ir vienas iš pergalės veiksnių buvo sumokėti daugiau arba parodyti perspektyvą, kad man laimėjus karą jūs liksite savo vietoj ir gausite daugiau.
Žinoma, šie dalykai iš tolimos praeities, bet man tikrai norisi, kad Lietuvos kariuomenė būtų pilietiškai patriotiškai motyvuota. Yra toks moralinis elementas kaip savanoriškas pasirinkimas. Pirmieji savanoriai ėjo į pavojų tikrai apsisprendę, kad tai jiems svarbu, vėliau atsirado ir kitų motyvų, tačiau jie atliko labai daug gerų dalykų. Taip pat ir pašauktieji į Lietuvos Respublikos karo tarnybą turėdavo progą pasikeisti į gera. Esu girdėjęs labai konkrečių pasakojimų iš pedagogiškai ir kariškai galvojančių vyresniųjų karininkų, kuriems malonu buvo konstatuoti, kokie vaikinai atėjo ir kokie jie yra dabar. Ir kokie jie grįžta į savo gimtąjį kaimą, ir kaip visos mergos akis išpūtusios laksto iš paskos. Šauktinių kariuomenės auklėjamoji reikšmė ir prasmė neturėtų būti ignoruojama dėl kokios nors liberalios doktrinos. Kai aš girdžiu liberalizmo patriotus deklaruojančius, kaip kokioje nors knygoje parašyta, kad jaunuolis negali būti šaukiamas į valstybės tarnybą, manau, kad jų požiūris neteisingas ir jie žiūri tik iš negatyviosios pusės. Nenori matyti pozityviosios pusės. Ne vien tik sovietų laikais būdavo tėvų, kurie norėdavo, kad jų blogais keliais besitrankantį vaikiną paimtų į kariuomenę. Net ir į sovietų kariuomenę. Vėliau, kai pradėjo jų vaikai grįžti karstuose, tas požiūris keitėsi. Bet manau, kad ir dabar Lietuvoje ne vienas tėvas ir motina žiūrėdami, ką išdarinėja sūnelis, būtų ramesni jam patekus į kariuomenę.
– Lietuvos karo akademija išleido pirmąją merginų karininkių laidą. Kaip jūs žiūrite į moteris kariuomenėje?
– Gali būti daug aspektų, bet mano svarbiausias požiūris labai teigiamas. Ir dėl pačių moterų džiaugiuosi, kad yra tokių moterų ir gana nemažai. Būna dideli konkursai, negali visų priimti. Tai puikus bruožas. Galbūt merginos atrodo puikiau net už vyrus šituo atžvilgiu – pagal savo nusistatymą. Tai viltis ir tautai atgimti. Be to, visiškai įsivaizduoju, kad moterų buvimas tarp vyrų kariškių priverčia vyrus pasitempti. Gal ir neburnoti, nesišvaistyti šlykštybėmis, pajusti daugiau vyriškos ir kariškos garbės. Tai natūralu. Ir labai gerai. Nes moteris nėra vyras. Moterų ir vyrų bendravimas yra toks, kokį ponas Dievas nustatė. Svarbu, kaip jie kultūriškai pasireiškia teigiama kryptim, kai abi pusės nori būti geresnės.
– Karo akademijoje vyksta dideli konkursai, nes į vietą turime 20-25 kandidatus. Atrankos komisijos nariams kartais kyla abejonių, kuriam kriterijui atiduoti pirmenybę – fiziniam pasirengimui ar patriotiškumui.
– Nežinau, kuo reikia abejoti, – ar atiduoti pirmenybę stipruoliui, kuris yra menko, tarkim, intelekto arba stokoja dvasingumo, ar atiduoti pirmenybę apsisprendimui ir sąmoningai motyvacijai būti kariu. Aš atiduočiau pirmenybę antrajam dalykui, nes šiuolaikinėje kariuomenėje tai be galo svarbūs dalykai. Net ir visuomenėje, ir versle intelektas, bendravimas su žmonėmis, aplinkos vertinimas darosi pagrindinės vertybės. Aišku, gražu ir ūgis, reikalinga ir jėga, ir užsigrūdinimas, bet elgesio kultūra ir sąmoningas patriotizmas turi būti pagrindas.
Kai mes pirmą kartą dalyvavome vėl kaip valstybė pasaulinėse olimpinėse žaidynėse 1992 metais, aš buvau prieš tai dalyvis lyg tam tikrų derybų, lyg vilionių, lyg spaudimo, kad mūsų krepšininkai būtų vienoje komandoje su NVS sportininkais. Mes nesutikome, nors buvo įrodinėjama, kad ten jie turės geresnes sąlygas pasirengti, laimėti medalius. Kitur tokių pasirinkimų buvo. Mačiau tuomet du latvius ir estą NVS komandoje, tačiau man buvo nesuprantami jų motyvai. O lietuviai patys laimėjo prieš NVS – iš esmės rusų komandą – ir parsivežė garbingiausią bronzą! Kai R. Ubartas bėgo Barselonoje su trispalve aplink stadioną laimėjęs auksą, tai bėgo ne už save, o už Lietuvą. Visai kas kita!
– Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu bendrojo lavinimo mokyklos aktyviai propagavo karinį rengimą. Mūsų laikų Lietuvoje karinio rengimo elementai eksperimento sąlygomis veikia vos keliose mokyklose. Kaip manote, ar naudinga kariškai lavinti jaunimą?
– Būtų labai naudinga. Tačiau tam reikalingas aiškus požiūris, valstybės politika, pagrįsta supratimu, kad auklėjimas, kuris numato prireikus Tėvynės gynybą, yra teigiamas dalykas. Jeigu kas nors mano, kad jauni žmonės neturi būti pasirengę ginti Tėvynės, tokiems norėčiau įspirti į tam tikrą vietą.
Dėkojame už kariškai spaudai skirtą laiką.
Žurnalas „Kardas“, Nr.2. (http://www.kam.lt/EasyAdmin/sys/files/e-kardas.pdf)
