Įvyko netoli tos vietos, kur prieš penkiolika metų kerštaujantys nakties žudikai patykojo Gintarą Žagunį. Už mūsų rytinės sienos laikrodis yra sustojęs. Dabar – Vytautas Pociūnas.
Kiek sekundžių trunka kūno kritimas iš devinto aukšto? Ar nėra laiko bent surikti, tuo siunčiant paskutinį pranešimą? Net jei tai vos 3-4 sekundės, priešmirtinis pagalbos šauksmas turėjo perskrosti viešbučio langus ir baro triukšmą.
Buvusieji viešbutyje „Inturisto“ apsaugininkai girdėjo tik smūgį, tarsi kūnas būtų kritęs jau nesąmoningas.
Smūgis buvo stiprus kaip sprogimas, tačiau jie nenustatė krypties, tad apsidairė ir nieko nepastebėjo. Viešbutyje saugu, vakarų fronte nieko nauja.
Valstybės saugumo tarnyba Baltarusijoje tradiciškai tebesivadina KGB, o kas tradiciškai aptarnauja sovietinius „Inturisto“ viešbučius, turbūt žinoma. Kažkokia dama tartum pareigūnė valdingai aprėkė svečius, drausdama jiems kalbėtis su tarnautojais.
Tie patys neeiliniai Baltarusijos tyrėjai – vis dėlto žuvo užsienio diplomatas – pranešė Lietuvos įstaigoms apie nelaimę tik po keturių valandų (iš laikraščių). Tai liudytų apie jų interesą turėti ramaus laiko, jokiems oficialiems Lietuvos atstovams, kurių buvo netgi tame pačiame viešbutyje Breste, nesipainiojant. Šis nedraugiškas nuslėpimas, jei pasitvirtins, – geriausias įrodymas, kad kažkieno rankos nešvarios. Be to, V. Pociūno kambarys buvo atidarytas (sakęs prokuroras), tad į jį ir prieš pareigūno žūtį, ir po to ligi ryto galėjo įeiti bet kas ir daryti bet ką. Net į užrakintą spec. kambarį užsieniečiams visagalės spec. tarnybos taip pat galėjo įeiti.
O kas tas paslaptingasis konsulato vairuotojas, ramiai gėręs bare ligi brėkštančio ryto be jokio klofelino? Lietuvos ar Baltarusijos pilietis? Ar aiški jo biografija, ankstesnės tarnybos?
Klausimų yra ir jų dar liks daugybė, pradedant nuo pirmojo – ar tikrai tokio rango asmenį, valdybos viršininką, reikėjo „išimti“ iš jo pareigų Vilniuje ir siųsti į beteisės, pavojingos žmogui šalies itin priešišką Lietuvai irštvą? Ir dar konkrečiai žinant, kad jis - nekenčiamas? Žinia, jeigu išsiunčiamas, galėjo ir pats pasirinkti Gardiną. Savotiškos šnekos - neva norėjęs didesnio atlyginimo - darosi tiek pat įtartinos, kaip ir šnekėtojai. Vargu bau teisinga ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko nuostata, neva "situacija, kuri buvo, nereikalauja specialios komisijos sudarymo" (BNS, 2006.08.30). Situacija labai plati, tai nėra tik "vieno žmogaus karjeros vingis" pasibaigęs Breste.
Žvalgybos kovoja tarpusavy, bet paprastai lyg nežudo. Vis dėlto sovietai kadaise vien dėl įtarimo numušė Pietų Korėjos lėktuvą su visais keleiviais. Baltarusijos valdovas įsakė numušti paklydusį oro balioną, taip užmušė jo keleivius. Toje pačioje Baltarusijoje be pėdsakų žudo opozicijos vadovus, o Rusijos vyrukai, politiniai žudikai ne taip seniai buvo nutverti už rankos Katare, Kijeve. Kas pasakė, kad Gardine tai neįmanoma?
Tai faktai ir klausimai, o vienas atsakymas jau ateina.
Fronto linijoje žuvo dar vienas Lietuvos karys. Fronto linija yra viena, tai ne tvora, ant kurios pusiau pilietis gali sėdėti sau mataruodamas kojomis abiejose pusėse: aš nei su tais, nei su tais. Baltarusijos režimas ir jo paties bei seseriška KGB organizacija nėra ir niekad nebuvo V. Pociūno pusėje. Jis trukdė, sutrukdė kartu su kitais galbūt stambiausią politinę diversiją prieš Lietuvos valstybę ir toliau kliudė Rusijos energetiniam skverbimuisi. Čia vėlgi faktas, kaip ir trukdžiusiojo kapas. Visa Lietuva širdimi ir valia turėtų būti Vytauto Pociūno pusėje, pradedant nuo jo fronto draugų – bet ar taip yra?
Jeigu iš tos įstaigos dabar bandoma skleisti įvairuojantys blogi gandai apie savąjį žuvusį ir tarsi aukštai vertintą pareigūną, tai nelyginant prisipažinimas: nerimaujama, kai kurie asmenys gali sau leisti perspėjantį šantažą. Bet normalios valstybės saugumo struktūroje negarbingų neturi būti nė vieno. Tada per anksti žūsta tėvynės ištikimieji.
Pagrindinis atsakymas paaiškės greit, nes tai aukščiausių valstybės grandžių išmėginimas. Gal jos neliks nuošalyje. Juk ir klausimas likimiškai paprastas - ko verta Lietuva. O jei pradėsime busti kaip visuomenė, tai nors tokia bus šio Lietuvos kario žūties prasmė.
Straipsnis spausdintas savaitraštyje „Panorama“. Patikslinta ir papildyta versija.
