Žinomas šou verslo atstovas, televizijos laidų vedėjas ir nesenstančių dainų, tokių kaip “Širdele mano” ar “Purpurinis vakaras”, atlikėjas Vytautas Kernagis tikina prie automobilio vairo sėdįs dažnai.
Daugelio pamėgtą komfortabilumą ir panašius kriterijus palikęs nuošalyje, vis dažniau TV ekranuose sutinkamas V.Kernagis atvirauja, kad savo pasato kaprizus toleruoja jau ne vienerius metus. Prieš pat pašnekesį žiūrovams gerai pažįstamas TV veidas prisipažįsta rūpinęsis automobiliu, mat šis, V.Kernagiui atvykus į pajūrį, rimtai sustreikavęs.
- Vytautai, ar seniai vairuojate?
- Būdamas keturiasdešimties automobilio neturėjau. Tiesą sakant, man jo nelabai ir reikėjo. Sūnus vairavo, žmona vairavo. 1991-1992 m. į pabaigą einant “Dainos teatrui” pradėjo “šviestis” pirma kelionė į Ameriką. Tada ir pagalvojau, kad į tokią šalį važiuoti nemokant vairuoti savotiškai pavojinga. Taip ir prisiruošiau išmokti.
- Koks buvo pirmas jūsų automobilis?
- Aštuntukas “Lada”. Neoficialiai pirmasis. Neturėdamas teisių nevairavau. Manęs visiškai netraukė. Tuo metu turėjau įdomesnių užsiėmimų ir automobilio nereikėjo. O dabar viskas paprasta, nes jau moku. Pirmoji buvo mano džetutė, o dabar turiu pasatuką. Bet jam jokių pretenzijų neturiu.
- Kaip manote, kas geriau vairuoja - vyrai ar moterys?
- Manau, skirtumas yra, kas už vairo. Moterys daugiau dėmesio skiria sau nei aplinkiniams. Trumpesnius posūkius rodo, o kartais jų išvis nerodo. Jos sunkiai suvokia situaciją. Nesakau, kad visos moterys prastai vairuoja.
- Ar daug laiko praleidžiate už vairo?
- Kelyje esu tikrai dažnai. Gal kiek rečiau nei tolimųjų reisų vairuotojai, bet iš tiesų pakankamai daug.
- Pavežate autostopininkus?
- Labai retai. Jei pamatau hipiškos, šaunios išvaizdos, tokius, kurių tikrai niekas neims, tada sustoju. Visų kitų - neimu. Matote, visada egzistuoja atpažinimo momentas, kuris ne visuomet smagus. Paimi žmogų, o jis tau: “Tai jūs būsit...”. Aš jau porą kartų sakiau, kad “ne ne, jūs apsirikote, aš tik panašus į Vytautą Kernagį”.Kartais kelyje tikrai geriau būti vienam. Važiuoji ramiai galvodamas apie savo reikalus. Jei žmonės sėdi ir tyli, tai gerai, bet jie dažniausiai bando kalbėti. Tuoj pradeda reikšti savo nuomonę - patinka ar nepatinka jiems mano dainos. Tenka įsiterpti į pokalbį, kuris visai nereikalingas.
- Ar esate “tranzavęs” pats?
- Taip. Važinėjau. Esu dėkingas tiems žmonėms, kurie tada stodavo. Bet aš jiems neįkyrėdavau. Man yra tekę “tranzuoti” ne tik po Lietuvą, bet ir iki Talino. Čia dar tais laikais, kai plačios kelnės ir ilgi plaukai madingi buvo. Esu daug “tranzavęs”. Net stebėdavausi, kodėl man stoja. Tada ilgaplaukiai ir plačios kelnės buvo naujas dalykas. Juk tarybinėje pakelėje gyvenome. O pakeleivius žmonės ima dėl įvairiausių priežasčių. Dėl to, kad nuobodu, kad liūdna vieniems važiuoti, nori pasišnekučiuoti, o kartais vien tam, kad neužmigtų.
- Ar ima miegas ilgai vairuojant?
- Niekada neturėjau tokio reiškinio kaip miegas važiuojant. Mažai važinėju naktį. Geriau nevažinėti tamsiuoju paros metu, bet jei labai reikia, nieko čia blogo nematau. Yra tekę dvidešimt penkias valandas praleisti kely, bet tada vairavau ne aš, o Romas Kisielius. Mes važiavome iš Slovakijos iki pat Palangos nesustodami. Man tokie krūviai nesuvokiami, o jam nieko.
- Kas svarbiausia vairuojant?
- Svarbiausia, kad tau būtų gerai ir aplink tave būtų tvarka. Aš nesu pašėlęs vairuotojas. Kartais autostradoje važiuoju kiek greičiau nei leistina, bet kas ten to greičio neviršija? Tai lyg ir normalus reiškinys. Jei ilgai lėtai važiuoji, pastebi, kaip pradeda silpti dėmesys, o greitis daro tave žvalesnį. Aš važinėju tvarkingai ir nesukeliu jokių problemų.
- Tai ir į autoavariją papuolęs nesate?
- Vieną kartą virtau. Bet vėlgi ne aš vairavau. Mes virtome, slydome, tada griuvome ant mašinos stogo, trenkėmės į šaligatvį. Ačiū Dievui, bet viskas baigėsi laimingai.
- Ar prisisegate saugos diržą?
- Aš tas, kuris prisisega saugos diržą. Po to, kai jo dėka likau gyvas, pakeičiau savo požiūrį. Likau kyboti ore kaip šikšnosparnis. Dabar prižiūriu tuos, kurie vengia prisisegti saugos diržus.
- Ar dažnai sustabdo kelių eismo policininkai?
- Su kelių eismo policininkais bendrauti tenka pakankamai retai. Tarkim tada, kai viršiju leistiną greitį. Bet tokioje situacijoje nieko nekaltinu, nes kaltas esu pats. Aš jų atsiprašau, pasakau, kad esu nepiktybiškas. Nesu iš tų, kuriems greitis labai patinka. Man geriau anksčiau iš namų išvažiuoti. Jei važiuoju į koncertą, stengiuosi važiuoti tobulai, kad nieko blogo neįvyktų, niekas neprisikabintų.
Netgi tas prisikabinimas, jei ir nenubaudžia, gadina gerą nuotaiką. Mano kelionės dažniausiai susijusios su koncertais ir grįžimais iš jų. Nors aš nė karto nekaltas sustabdytas nebuvau. Vis tiek kažką pažeidžiau. Bet leistino greičio neviršiju. Jei reikia, atsiprašau kelių eismo policininkų. O jei policininkams patinka mano dainos, tai padovanoju kompaktą. Visi patenkinti ir su šypsenomis išsiskiriame. Tik vieną kartą gyvenime esu sumokėjęs penkiasdešimties litų baudą. Buvau kaltas, nors ginčytis visada galima. Kelio ženklas buvo prastai matomas. Atsimenu, kad buvo karšta diena, o policininkai gaudė visus. Tai ir pasakiau, kad ir man skirtų. Bet taip vieną kartą gyvenime tebuvo.
- Gal turite savo automobilyje talismaną?
- Ne, jokių talismanų mano mašinoje nėra. Neteikiu jiems visiškai jokios reikšmės. Man geriausias talismanas, kai mašina sutaisyta ir galiu būti ramus, kad nesuges.
- Kokiu paros laiku mieliausiai vairuojate?
- Dešimta, vienuolikta valanda - pats šauniausias laikas. Galva dar šviežia, todėl ir važiuoti gera.
- Esate patyręs nuotykių kelyje?
- Ne. Aš neatsimenu jokių nuotykių. Kokie nuotykiai gali būti tvarkingam vairuotojui?
- Jūs reiklus vairuotojas?
- Mano mašina nėra švaros viršūnė: įlenkta, nulenkta. Važiuoju su ja ir uogauti, ir grybauti. Ji visa apibraižyta eglių šakelių. Bet man tai nėra svarbu. Na ir kas, kad ji vieną kitą brūkštelėjimą turi. Svarbiausia, kad visa kita tvarkinga.
- Dėkui už pašnekesį.
Kristina Kanišauskaitė, Romo Kisieliaus nuotrauka
Dienraštis “Klaipėda” (www.klaipeda.daily.lt)
