Kūdikišką metų sukaktį Nacionalinė dailės galerija pasitiko ambicingai: po ką tik užsidariusios parodos „M. K. Čiurlionis ir jo amžininkai“ duris atvėrė „Vytautas Kairiūkštis ir jo aplinka“, skirta dailininko 120-osioms gimimo metinėms.
Tapytojas, meno istorikas, pedagogas V. Kairiūkštis (1890-1961) šiandien vadinamas ryškiausiu lietuviškojo avangardizmo atstovu, tarpukariu turėjusiu ryšių su garsiausiais Europos dailės sąjūdžiais. Gyvai reagavo į avangardines dailės, literatūros, fotografijos idėjas, taikė jas praktikoje, propagavo pedagoginėje veikloje.
Paroda – tarptautinė, nes amžininkų ir bendraminčių darbai atkeliavę iš Rygos, Lodzės, Varšuvos muziejų. Laimei, pats V.Kairiūkštis – beveik visas – Lietuvoje. Gyvenimo pabaigoje buvo prisakęs seseriai, žinomai menotyrininkei Halinai Kairiūkštytei-Jacinienei, nedalinti jo kūrinių, viską atiduoti muziejui.
Pernelyg ankstyva gėlelė
Įdomiausiu V.Kairiūkščio kūrybos laikotarpiu laikomas tarpukaris, ypač trečiasis dešimtmetis, kai jo talentas skleidėsi drąsiai, ryškiai, godžiai sugerdamas modernistines naujoves. 1923 m. Vilniuje, Mickevičiaus (dabar – Gedimino) prospekte (buv. „Vilniaus“ kino teatre), surengta „Naujojo meno paroda“, Lietuvos dailės istorijoje tapusi etapiniu avangardizmo ženklu. Iš 50 eksponuojamų kūrinių 23 buvo paties V. Kairiūkščio, kiti – žymių lenkų avangardistų: V. Ščeminskio (Strzeminski), H. Staževskio, M. Ščukos (Szczuka), T. Žarnover, latvių konstruktyvisto G. Klucio. Taip pat V.Kairiūkščio mokinių, iš kurių pažymėtinas Vladas Drėma, studijų metais jautęs itin stiprią mokytojo įtaką, vėliau – labai nutolęs.
Jei paroda ir nepadarė sprogusios bombos įspūdžio (kaip „Rudens“ salonas Paryžiuje), tai šurmulį sukėlė nemažą. Recenzijos – tik kritiškos, pašaipios. Kauno meno mokyklos suformuota estetika nepadėjo nei suprasti, nei toleruoti „kvadratėlių“ ir „rutuliukų“. Tik įžvalgesnieji suvokė, kad šioji paroda – „pernelyg ankstyva gėlelė“.
Įdomu, kaip tokioje nesupratimo, netolerancijos atmosferoje laikėsi pats V. Kairiūkštis? Įskaudintas rašė P. Galaunei, kad jaučiasi nesuprastas, „tarp svetimų“. Užgauta ambicija akino atsikirsti pašaipūnams ir jis tai darė. Kita vertus, kaip išprusęs meno žinovas, pedagogas, nuolat budėjo „Naujojo meno parodoje“, noriai bendravo su lankytojais, buvo paslaugus, kompetentingas gidas. Suvokė, kad naująjį meną reikia ne brukte brukti, o kantriai aiškinti, nušviečiant jo intencijas, kryptį, „darnos ir disciplinos sintezę“.
Kur eisi su suprematizmu Lietuvoje
Dabartinės parodos kuratorius Viktoras Liutkus metė retorinį klausimą: kur eisi su suprematizmu Lietuvoje? Gal to paties anuomet savęs klausė ir įžymiausias mūsų avangardistas, nes gana greitai pasuko kitu keliu – ėmė tapyti „art deco“ stiliumi. Už jo gausybės moteriškų aktų (paplūdimiuose besilepinančios mauduolės), nutapytų akvareliškai lengvai ir skaidriai, jau šmėžuoja kiti Vakarų korifėjai: Dega, Renuaras, net Pikaso...
Kruopščiai parengta paroda atskleidžia išsamų „aplinkos“ vaizdą. Senos fotografijos, dokumentai, pageltę „Keturių vėjų“ sąsiuviniai, Juozo Tysliavos Paryžiuje leistų eilių rinkinėlis (su poeto autografu), V.Kairiūkščio mamos Julijos Kairiūkštienės eilių tomelis „Žaltvykslės“ (1924 m.) – visa tai saugo autentišką tolimos epochos aromatą. Į Nacionalinę dailės galeriją verta užsukti ne tik slepiantis nuo alinančio Vilniaus gatvių karščio...
Jei kils klausimų, kodėl paroda nutrūksta prieškariu, atsakysiu liūdnoku V. Liutkaus atsidūsėjimu: po karo jis jau buvo visai visai nebe tas... Manau, išsamesnį atsakymą rasime žinomo menotyrininko baigiamoje monografijoje, kuri jau netrukus turėtų pasirodyti.
Galerijos vadovė Lolita Jablonskienė pažadėjo, kad visai netrukus lankytojai galės įsigyti parodos katalogą, kuris jau pakeliui – su išsamiais įvadiniais straipsniais, autorių pristatymais ir darbų komentarais. (Gal tie komentarai ir bus vaisinga paties V.Kairiūkščio pamoka, duota dar 1923-iaisiais...).
