Dvi saulėtas gegužės savaites ir visą rugsėjo pradžią Vilniaus priemiestyje lietuvių ir suomių teatro žvaigždžių komanda repetavo unikalų projektą „Vyšnių sodas“, įtrauktą į programą „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“.
Vienas originaliausių šiuolaikinių Europos režisierių suomis Kristianas Smedsas šiame projekte pakvietė kartu dirbti aktorius Vytautą Anužį, Aldoną Bendoriūtę, Juozą Budraitį, Dainių Gavenonį, Iriną Filipovič, Rasą Samuolytę, Beną Šarką, Virginiją Kelmelytę, o taip pat režisierius Paulių Budraitį, Gytį Padegimą ir Joną Vaitkų. Kūrybinę grupę papildė dailininkė Jūratė Paulėkaitė, operatoriai Ville Hyvonen (Suomija), Lennart Laberenz (Vokietija) bei jauni muzikantai Rakelė Chijenaitė, Aurimas Galvelis, Justas Kulikauskas ir šuo Lokis...
11-ojo tarptautinio teatro festivalio „Naujosios dramos akcija“ programoje šiandien, rugsėjo 9 d. publika turės galimybę pamatyti pirmąjį šios nepakartojamos komandos bendro darbo rezultatą – unikalią chrestomatinės Antono Čechovo pjesės „Vyšnių sodas“ versiją Vilniaus priemiesčio sode Nemenčinės plente. Bilietai į renginį buvo išparduoti per savaitę laiko, organizatoriai visiems, norėjusiems apsilankyti „Vyšnių sode“, tačiau nespėjusiems įsigyti bilietų, žada, jog spektaklis bus pakartotas kitų metų pavasarį.
„Vyšnių sodas“ – tai tęstinis kūrybinis procesas, kuriame, pasitelkus meno ir gyvenimo sintezę, ieškoma atsakymų į klausimus apie kūrybos prasmę ir vertybių kaitą. Viena garsiausių XX amžiaus pjesių pasitelkiama kaip metafora, padedanti apmąstyti ne vien teatro, bet apskritai kultūros vietą laiko tėkmėje. Veiksmo vieta – senas sodas Vilniaus priemiestyje, atspindintis gyvenimo būdo pokyčius per pastaruosius dešimtmečius. Maža sodo erdvė yra beišnykstančio Vilniaus miesto peizažo dalis. Ją sparčiai keičia naujas urbanistinis miesto veidas, kurio pėdsakai pastebimi ir priemiesčiuose. Tokių erdvių šiandien galima rasti daugelyje Europos miestų. Tai – atminties erdvės, tampančios „vyšnių sodo“ priešistorija.
Dalyviai – skirtingi teatro kultūros atstovai. Skirtingos kartos ir meniniai interesai čia – kaip ant delno. Kai kuriuos jų likimas išblaškė po pasaulį. O visus sujungė „Vyšnių sodo“ idėja. Projekte dalyvaujantys žinomi aktoriai ir režisieriai tradiciškai nevaidina pjesės personažų. Pasitelkę pjesės tekstą ir gyvenimo kontekstą, jie pasakoja apie personažų likimus, kaip apie savo biografijas. Tai jie yra tikrasis „vyšnių sodas“, kaip kūrybinės bendruomenės utopija šiandieniame pasaulyje. Jų buvimas kartu – trumpalaikis, kaip sodo žydėjimas. Todėl visas kūrybinis procesas yra filmuojamas ir iš nufilmuotos medžiagos kuriama originali audiovizualinė instaliacija. Jos dėka momentinė „Vyšnių sodo“ dabartis virsta atmintimi, kuri yra nuolat šalia.
