Kučgalio vaikų socializacijos centrą įkurti raginęs Panevėžio vyskupas besispyriojantiems kaimiečiams žadėjo įkurti koplyčią. Tačiau šiandien dvasininkas kalba kitaip.
Jau dveji metai, kai Kučgalio kaimo teritorijoje, buvusios specialiosios mokyklos patalpose, veikia Panevėžio vaikų socializacijos centras.
Kaimo gyventojai, ilgai priešinęsi aistras kėlusios šios įstaigos kūrimuisi, vis dar neįpranta prie laisvai po kaimą vaikštančių ir iš garbaus amžiaus žmonių cigarečių bei pinigų prašinėjančių šios įstaigos globotinių.
Žmonės sako bijantys jiems ko nors neduoti.
Įkurti Kučgalyje vaikų socializacijos centrą agitavę apskrities ir rajono politikai į pagalbą buvo pasitelkę netgi vyskupą. Šis kučgaliečiams žadėjo perauklėjimo įstaigoje įkurti koplyčią, kurioje galėtų melstis ir kaimiečiai.
Tuo tarpu šios įstaigos darbuotojai, nebesusitvarkantys su paaugliais, prakalbo apie poreikį samdyti apsaugos tarnybą ir prašyti psichiatrų pagalbos.
Atrodo, pildosi liūdnos prognozės, kurias, kuriant socializacijos centrą, bandė neigti ir politikai, ir dvasininkai. Anksčiau su neįgaliaisiais dirbę pedagogai šiandien beviltiškai bando gaudyti iš įstaigos bėgančius paauglius, o šie skundžiasi neva netinkamai besielgiančiais darbuotojais.
Pažadų nepamiršo
Kučgaliečiai nepamiršo, ir kaip buvo kuriamas šis centras, ir kokiais pažadais žarstėsi tuometinė Panevėžio apskrities viršininkė Gema Umbrasienė bei tuo metu rajonui vadovavę socialdemokratų ir valstiečių liaudininkų vadovai.
Nepamiršo ir to, kaip politikams į talką atvykęs Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas žadėjo būsimajame vaikų socializacijos centre pastatyti koplyčią, kad joje galėtų mestis visi kaimo žmonės.
Tačiau koplyčios kaime iki šiol nėra. Kučgalio kaimo bendruomenės pirmininkas Stasys Valiukas „Šiaurės rytams" sakė apie koplyčią nieko nežinantis.
„Tik žinau, kad centro vartai užrakinti bet kam", - kalbėjo S. Valiukas.
Apsunkintų teritorijos apsaugą
Socializacijos centro direktorės pavaduotoja Violeta Davidonytė „Šiaurės rytams" patvirtino, kad koplyčios centre nėra.
Jos įsitikinimu, to būti negali, nes Panevėžio vaikų socializacijos centras - uždaro tipo įstaiga. Nuolatiniai lankytojai apsunkintų teritorijos priežiūrą.
„Pirmiausia reikia kalbėti apie saugumą, nes ir iš kaimo tokiu atveju vaikams būtų galimybė įnešti pagal įstaigos taisykles draudžiamų turėti daiktų. Prasidėtų mainai, būtų įnešta maišaties", - teigė V. Davidonytė.
Tiesa, įstaiga ne vieną renginį buvo organizavusi su kaimo jaunimu. Buvo surengta diskoteka, bendros futbolo, krepšinio varžybos.
Politikams į talką atskubėjo kunigai
„Šiaurės rytai" 2008 metų kovo mėnesį plačiai aprašė kaimo bendruomenės susitikimą su rajono ir apskrities vadovais, kuriems į pagalbą atvyko Papilio klebonas Virginijus Liuima ir Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas. Tuomet Kučgalyje dar veikė specialiojo ugdymo centras.
„Dėl šešių vaikų pastatų čia niekas nelaikys, pastatai sugrius, jūs išsitampysite plytas, žmones ištiks bedarbystė", - tuomet liūdną perspektyvą piešė auditorijos pritarimo šūksnių sulaukęs vyskupas.
„Čia net koplyčia bus įrengta - ir Papilio kunigas turės daugiau darbo", - kalbėjo Jo Ekselencija, paaiškinęs, kad pro vienas koplyčios duris įeis kaimiečiai, o pro kitas - neklaužados.
Pasiteiravus, kodėl koplyčios iki šiol nėra, vyskupas paaiškino, kad jos dabar nereikia, nes „TOKIE NESUSIVOKIANTYS" vaikai negali atlikti išpažinties.
Salėje šalia valdžios atstovų sėdėjęs staiga pakilo Papilio klebonas Virgilijus Liuima ir ėmė aiškinti, kad ugdymo centre yra gerai įrengtas tikybos kabinetas, kryžius...
Kam šie atributai ir dėstoma tikyba reikalingi „nesusivokiantiems" ir išpažinties nesugebantiems atlikti auklėtiniams, tuomet liko neaišku.
Su globotiniais melstis jau nebegalės
Ilgai bandėme telefonu pakalbėti su vyskupu J. Kaunecku. Tačiau atsiliepusi kurijos sekretorė nuolat „Šiaurės rytams" atsakydavo, kad jis užimtas.
Tuomet klausimus apie socializacijos centro steigimą jam persiuntėme raštu.
„Kučgalio kaimo bendruomenės nariai dažnai prisimena Jūsų pažadą, kuris buvo išsakytas tuo metu, kai buvo kuriamas socializacijos centras. Jūs, Vyskupe, dalyvavote viename iš susitikimų su kaimo bendruomene ir išsakėte mintį, kad socializacijos centre bus galima įkurti koplyčią, į kurią galės ateiti ir kartu su globotiniais pasimelsti kaimo bendruomenės tikintieji.
Norėtume paklausti, kodėl iki šiol šie pažadai kaimo bendruomenei nebuvo įgyvendinti? Ar ateityje planuojama tokią koplyčią įkurti?„ - klausė „Šiaurės rytai“.
Vyskupas J. Kauneckas elektroniniu paštu atsakė:
„Anuomet kalbėjau apie koplyčią dėl to, kad kukli koplytėlė buvo įrengta tada veikusiuose vaikų namuose. Kažkas pageidavo, kad išliktų ir tarnautų bendruomenei. Bet dabar jokių pageidavimų negirdėti. Jei kas pageidaus, galima tokią koplyčią įrengti. Tik vargiai galima melstis kartu su globotiniais, nes jie, pasirodo, turi gyventi uždarą (atskirą nuo bendruomenės) gyvenimą. Bet gal galima rasti patalpų?"
Vikaro mokymu sužavėti
Pirmaisiais įstaigos gyvenimo mėnesiais socializacijos centro globotiniams tikybą dėstė Papilio klebonas Virgilijus Liuima.
Tačiau netrukus tikybos pamokų jis atsisakė, motyvuodamas tuo, jog turi rimtesnių darbų.
Bet įstaigos darbuotojai korespondentei užsiminė, kad kunigas tiesiog ne itin rado bendrą kalbą su paaugliais.
„Šiems vaikams reikia ne pamokslų ar maldų kalimo, jiems reikia mokėti įtaigiai pateikti mokymą apie Dievo žodį", - kalbėjo V. Davidonytė.
Kurį laiką tikybą čia dėstė mokytoja Celina Mikalauskienė. Ji iš darbo išėjo dėl silpnos sveikatos.
„Išėjus mokytojai mes ilgai neradome, kas sutiktų čia dirbti. Todėl šiais mokslo metais buvome priversti vesti etikos pamokas", - kalbėjo V. Davidonytė.
Pedagogai matė, kad vaikams Dievo žodžio reikia. Ypač tai buvo juntama per Kalėdas, kai į centrą atvyko Metodistų bažnyčios kunigė Walla Karlsson. Vaikai įdėmiai klausėsi jos pasakojimų, pamokslų, kartu meldėsi.
„Mes buvome tiesiog sužavėti, kaip sunkiai auklėjami paaugliai jos įdėmiai klausėsi ir meldėsi", - sakė V. Davidonytė.
Tuomet centro vadovai pradėjo galvoti, kad reikėtų energingo, jauno, vežlaus, sugebančio rasti kalbą ir bendrauti su jaunais žmonėmis dvasininko.
Nuo balandžio pradžios į socializacijos centrą pradėjo važinėti Biržų katalikų parapijos vikaras Rimantas Rimkus.
Pasak V. Davidonytės, dauguma paauglių noriai lanko kunigo pamokas.
„Esame sužavėti, kad kunigas sugebėjo vaikus sudominti, susikalbėti ir sunkiai auklėjamiems paaugliams gyvenimo tiesas aiškina jiems suprantama kalba. Jis nepamokslauja, o su jais kalbasi apie kino filmus, kitus gyvenimiškus dalykus. Jis su vaikais, tarkim, rinko centro teritorijoje nupjautą žolę ir kartu krovė į priekabą. Jūs neįsivaizduojate, kaip darbas „rūko", - antradienį stebėjosi V. Davidonytė.
Kontakto nerado
Dėl koplyčios kūrimo paklaustas Papilio klebonas kunigas V. Liuima siūlė pakalbinti vikarą R. Rimkų, nes jis dabar nežinąs „to pulso". Anot klebono, jei būtų poreikis koplyčiai, ji atsirastų.
Dabar gi tie kučgaliečiai, kurie nori melstis, važiuoja į Papilį, kiti - į Pandėlio bažnyčią.
Kunigas pamokų socializacijos centre atsisakęs, nes, anot jo, „įstatymai - palaida bala".
„Siūliau jiems vieną temą, kitą - jiems neįdomu. Sėdi, tyčiojasi, siūlo snukius išdaužyti. Neradau kontakto - tiesiai šviesiai pasakau. Todėl pasakiau, kad neapsimoka laiko gaišti", - kalbėjo V. Liuima.
Jurgita Vitkauskienė
