Violeta Baublienė, LRT televizijos laida „Stilius“,
Paduoti žmogui meškerę – tokią šių dienų Bažnyčios užduotį įvardija vienas iš jauniausių Lietuvos vyskupų Kęstutis Kėvalas, pastebintis, jog pats didžiausias iššūkis Bažnyčiai – įtikinti patį žmogų kurti savo gyvenimą, nelaukiant valdžios ar valstybės malonės. „Mes nesam politikai, mūsų užduotis – keisti žmonių širdis, nuotaiką, kad jie būtų pajėgūs imtis tolesnių gyvenimo uždavinių, apie kuriuos mes svajojam, kad jie imsis. Tai subtilesnis darbas“, – sako K. Kėvalas.
Tiesiog iš giedro dangaus. Taip ne sykį sakė vienas iš jauniausių Lietuvos vyskupų Kęstutis Kėvalas, kai prieš penketą metų susitikome Šiluvoje. Tuomet jo klausėme apie pašaukimą tapti kunigu, apie kunigystės žavesį ir sunkumus. Ne paslaptis, jog Bažnyčia šiais laikais kelia didelį pasauliečių susidomėjimą. Tad panašiai apie dangaus galybę pradėjome ir šį pokalbį. Tik šįkart susitikome jau su jo ekscelencija vyskupu augziliaru arba, paprastai tariant, arkivyskupo pagalbininku.
Šaukimas tapti vyskupu sukėlė emocijų bangas
„Panašus braižas – iš giedro dangaus. Dirbau kitus darbus ir nebuvau pastebėjęs, kad mane gali pakviesti. Ir tada buvo tas skambutis iš nunciatūros, bevedant Marijos radijo laidą. Gali atsitikti, kad skambina, bet kai pradėjo kas 10 minučių skambinti (keturių skambučių sulaukiau), pasidarė neramu šiek tiek. Galėjau atsiliepti tik po poros valandų. Nuncijus sako, gal galit atvykti į nunciatūrą? Gal penktadienį popiet galėčiau, o buvo antradienis. Sako, gal šiandien atvykite.
Teko vykti, ir ta žinia... Supratau, ką reiškia Popiežiaus ašarų kambarys, nes prieš akis stojo naujas gyvenimas ir prabėgo buvęs iki tos dienos, ir tada junti, kad turi padaryti labai rimtą savo gyvenimo sprendimą“, – pakvietimą tapti vyskupu prisimena K. Kėvalas.
Šio dvasininko išskirtinumai neeiliniai. Ir dabartinė vyskupo veikla gerokai daugiau aprėpianti, nei manytum. Beje, ir ankstesniais metais K. Kėvalas buvo tituluojamas neeiliniu kunigu: seminaristų auklėjimas, darbas su studentais Kauno Vytauto Didžiojo universitete, vadovavimas Marijos radijui. Tačiau teologijos daktaras vis dėlto neslepia, kad ir ką veiktum, šaukimas tapti vyskupu sukėlė tokių emocijų bangas, apie kurias atvirai prabiltų ne kiekvienas.
„Taip, aišku, kad aš apsiverkiau. Ta pati aplinka dramatiška. Atėjom į koplyčią, nuncijus sako: gal norit apsižiūrėti, ir man parodo suolą ir voką, ir pats išeina. Ir aš vienas prieš Viešpatį su tuo voku. Atidarau, matyti savo ir popiežiaus vardą tame pačiame lape – man šokas. Ar tikrai? Ar nesapnuoju, kas čia vyksta? Ir tada tas graudumas pakilo – kas aš toks, Viešpatie, kad tu taip su manim?
Sekretorius, kai grįžo, sako: nieko, nepergyvenk – it`s ok father. Aišku, dar naktį miegojau kaip vaikas, čia miegi, čia verki. Atsibundi, palauk, kas tą dieną įvyko, ar tai buvo tikrovė?“ – neslepia vyskupas.
Paklaustas, ar vyskupo žiedas ant piršto jau prilipo, atsako: „Nežinau, sukinėju, man jis neįprastas, sakau, gal reikia truputėlį palaisvinti. Reikia priprasti prie dalykų, kurie man nėra įprasti. Aš negimiau vyskupu, negalvojau. Jei taip atsitiko, tai tenka ir žiedą, ir pijusę bekrentančią pasitaisyti, ir pažiūrėti, ar kryžius yra, kad neišeičiau be jo.“
„Kas tokios karjeros ilgisi, nelabai jaučia, kur eina“
Jei kas mano, jog tai – karjera, tikrai blogas tonas, sako vyskupas, atvirai dėstantis bažnytinės hierarchijos laiptus ir savo nusiteikimus. Tai sprendimas visam gyvenimui ir didžiulė atsakomybė. „Tikrai turėjau galimybę atsisakyti tapti vyskupu“, – pripažįsta ekscelencija, paklaustas, ar tokioje situacijoje esama pasirinkimo laisvės. Tačiau ir neslepia buvęs padrąsintas nuncijaus ir tikėjimo, jog išeina į naują ir ilgą savo gyvenimo kelionę.
„Jei galvoji, kad siekiu karjeros ir, ačiū Dievui, kaip ji man gražiai susiklostė, tai toks žmogus paprastai vyskupu netampa. Vis dėlto tai nėra žmogaus pastangos, tai – pašaukimas, ir aš tuo tikiu. Ir kai tenka eiti pareigas ir matyti atsakomybę, tai ramesnis gyvenimas yra be tokios atsakomybės.
Kas tokios karjeros ilgisi, nelabai jaučia, kur eina. Aš negalvoju, kad pasiekiau karjeros. Karjera dvasininko gyvenime nėra tie išoriniai ženklai, karjera – tai vidinė dvasinė kelionė, kuri vyksta širdyje. Ir mes kiekvienas jaučiame savo širdyje, kiek yra progreso ir kiek esame atkritę. Savęs neapgausi“, – tikina K. Kėvalas.
Greta šių žodžių vyskupas neslepia bažnyčios gyvenimo sudėtingumo. Intrigos – toks reikalas pažįstamas ne tik pasaulietiškoje kasdienybėje. Tuo metu ekscelencija į visa, kas vyksta šioje ašarų pakalnėje, žvelgia blaiviai ir net neglaisto bendražmogiškų ydų.
„Visgi Bažnyčia apima daug žmonių. Ir tikėtis, kad tarp dvasininkų nėra intrigų, tai reiškia, į šį pasaulį žvelgt netikroviškai. Aišku, kad yra pagundos ir pavydo, ir kitų ydų pasireiškimo. Nesam šventieji. Visi esame kelionėje, ir Bažnyčia, rodydama savo tamsiąją pusę, parodo: dėmesio, esam tik žmonės.
Mums taip pat reikalinga pagalba ir pastiprinimas iš Viešpaties kaip ir kitiems, kurie nėra Bažnyčios aplinkoje. Ir kartais matome, kad tie žmonės, kurie ne Bažnyčioje, pralenkia mus darydami gerus darbus ir išmintimi. Ir kartais jautiesi nesąs vertas būti Bažnyčios dvasininku ar hierarchu. Yra didelė atsakomybė, ar aš tikrai spinduliuoju savo veide tai, ką skelbiu“, – sako K. Kėvalas.
Vyskupas – paskutinė instancija
Lietuvoje vyskupais tampantys itin jauni žmonės nėra reguliari praktika kitose šalyse. Iš 12 vyskupų K. Kėvalas yra vienas iš jauniausiųjų. „Reikia pripažinti, jog turime atotrūkį tarp senosios kunigų kartos ir jaunųjų dvasininkų“, – aiškina vyskupas. Pasirodo, kaip ir sovietiniais laikais, taip ir dabar į Kunigų seminariją per metus priimami vos penki studentai visai Lietuvai. Anot K. Kėvalo, dabar juntamos to pasekmės. Tačiau vyskupo K. Kėvalo akiratis platus, žinios gilios, o jaunystė dvasininką tik puošia.
„Dievas davė, kad galėjome pastudijuoti ir pamatyti visuotinės Bažnyčios veidą, galbūt nuncijus žiūrėdamas dabar renkasi iš mūsų kartos. Bet nereiškia, kad esam išskirtiniai ir daugiau išminties turime. Kartais aš, žiūrėdamas į senesnės kartos kunigus, jaučiuosi sukuklintas – Dieve mano, kas aš? Bet jei Viešpats renkasi, tai einu. Nes tai yra kelionė, ir į mus, jaunus kunigus, žmonės deda labai daug lūkesčių“, – mano vyskupas.
Lūkesčiai, susiję su dvasininkais, ko gero, neretai mistifikuojami arba netiksliai interpretuojami. Tad paklaustas, kuo gi šiais laikais kas dieną daugiausia užimtas vyskupas, pašnekovas ne tik atvirai kloja visus savo darbus ir įsipareigojimus, bet dar ir pagardina jam būdingu humoru.
„Pirmiausia, aišku, Bažnyčios mokymo, veido, balso reprezentacija. Vyskupas – paskutinė instancija, kraštinis, jei jau yra kokia problema ar klausimų. Tai vyskupas regione yra atsakingas už Bažnyčią. Mes nešamės bagažą, atėjusį iš 2 tūkst. metų senumo istorijos, ir pirmiausia vyskupas turi pažinti tą bagažą. Mes negalime džiazuoti tose temose, turi žinoti esmę.
Pagaliau tu sprendi nemažai problemų, susijusių ne tik su dvasine ir pastoracine puse, bet ir materialine, kuri nematoma, bet yra didelė darbo dalis. Pvz., kaip suorganizuoti parapijų kunigų gyvenimą, kaip suorganizuoti pastoraciją, kad ji vyktų sklandžiai ir būtų veiksminga, nes gali eksperimentuoti ir išradinėti visokius dalykus, bet būsi atsakingas, kad nieko to nevyksta“, – teigia K. Kėvalas.
Paklaustas, ką nori savo kelyje padaryti, kas yra jo kelrodė žvaigždė, vyskupas sako: „Tai, ką noriu padaryti, yra mano šios dienos mąstymas. Ne tik į save kreipiuosi, bet sakau: Viešpatie, ką tu nori, kad aš padaryčiau? Aišku, tame kelyje kelrodė – senieji vyskupai, iš jų mokomės, jie – mūsų mokytojai, ir mes juos tyliai kopijuojame. Bet suprantu, kad pasaulis labai greitai keičiasi ir norime modernių kalbėjimo būdų, formų, ir turime jas priimti, nes ne už ilgo būsime šalta kava“.
Daiktas turi tarnauti žmogui, ne žmogus – daiktui
Pratęs prie asketiško gyvenimo, dvasininkas nė kiek nesikeičia ir paskirtas vyskupu. Jis atvirauja iki šiol dar nespėjęs susitvarkyti jam skirtų apartamentų, nors turėjęs persikelti į prašmatnius rūmus: „Teko persikelti į kuriją, į tuos „rūmus“ – žmonėms taip atrodo, kaip jis čia gyvena kaip koks ponas“.
- Bet susikuklinot ir į tuos rūmus mūsų neįsileidote?
- Tai tie rūmai dar neparuošti, užuolaidas reikia pakabinti, stalus padėti, lempų dar nėra normalių, o čia „Stiliaus“ laida – ne juokas.
- Tačiau, kaip pamenu, visada kukliai gyvenot, ir neįsivaizduoju, kad dabar kas pasikeitė...
- Žinot, man patinka asketiškas gyvenimo būdas. Mes į namų aplinką ateinam pailsėti, ir jei ten daug baldų, paveikslų, iš kurių žvelgia daug akių... Daiktas turi man tarnauti, o ne aš jam. Man toks jausmas, kad kartais daiktai gali žmogų vargint, nes juos reikia aptarnauti, dulkes valyti...
- Be to neišsisuksit arba jūsų šeimininkė turės tai daryti...
- Tai va, šeimininkės klausimas... Nėra šeimininkės. Turiu pats apsitvarkyti. Mama padeda, reikia daug darbų nuveikti. O jei stoji prie buities darbų, jie ėda laiką, vienas du ir dienos nebėra.
Kalbėdamas apie buitį, kiekvieno iš mūsų kasdienybę, vyskupas K. Kėvalas džiaugiasi, jog, ačiū Dievui, bent maistas jam nėra rūpestis, ir sako kaskart pietaujantis kurijoje ir ragaujantis gardžių šeimininkės ruoštų patiekalų. O štai prisimindamas popiežių Pranciškų irgi pastebi, jog atsidavusiems dvasininkams ruoša – ne pats smagiausias dalykas, kuriam norėtųsi skirti brangų laiką.
„Kai dabar girdžiu, kad popiežius pats sau ruošia maistą, – pagarba jam. Aš kai gyvenau prie Prisikėlimo bažnyčios, pats sau ruošdavau maistą, bet tas tikrai atima laiką“, – sako vyskupas.
Riboja bendravimo su saviškiais laiką
Pasišnekučiuoti su vyskupu susitikome jo šeimos namuose. Artimiausi dvasininko giminės neslepia, kad minutėmis laiką skaičiuojantį pusbrolį mato vis rečiau. Tuo metu pats K. Kėvalas pripažįsta, jog net lankydamas artimuosius, gerokai koreguoja savo dienotvarkę ir net riboja bendravimo laiką su saviškiais. Šįkart turėta laisva valanda buvo išdalyta ir saviems, ir svetimiems. Kita vertus, vyskupas džiaugiasi, kad aukštos bažnytinės pareigos nesukėlė pernelyg didelių pokyčių jo šeimai. „Koks buvau, toks jiems ir likau“, – juokiasi vyskupas, prisimindamas šeimos pokalbius.
„Aš taip džiaugiuosi, kad šeima nesureikšmina, nesigirdi žodžių „ekscelencija“. Mano seserys – šaunuolės. Paskambinau seseriai pirmą kartą, sakau: Neringa, mane šaukia būti vyskupu. Sako: Kęstai, paskambink dar kartą, nesupratau, ką tu čia pasakei. Po to skambinamės, sako: tai kuo man reikės apsirengti. Tai vis tiek aš joms esu Kęstas ir tai žavu, jos mane laiko tuo pačiu, kuo aš visą laiką buvau ir esu.
Nes vyskupas – pareigybė, didelės pareigos, bet jis yra ir žmogus. Ką popiežius jau per pirmą pasirodymą sėkmingai pademonstravo – esu vienas iš jūsų. Įsivaizduojate, prieš palaimindamas žmones jis prašo jų palaiminimo. Ir paskui tarsi grąžina tą palaiminimą žmonėms. Ta tyla šv. Petro aikštėje, kai žmonės už jį meldžiasi, man labai jaudinanti, stulbinanti“, – teigia K. Kėvalas.
Paklaustas, kokie jausmai užplūdo stebint popiežiaus rinkimus, vyskupas sakė: „Mes visi vienodi – ir pasauliečiai, ir kunigai“. Kas gi jis toks bus, kur link pasuks Bažnyčią, klausimai, reikšmingomis minutėmis kilę ir vyskupui, kuomet visas pasaulis laukė kardinolų konklavos sprendimo.
„Ir kad Pietų Amerika turi savo popiežių – labai didelis džiaugsmas vienai iš didžiausių katalikų bendruomenių. Jis atstovauja labai didelei šeimai, ir tai apvaizdos ženklas. Tas regionas labai kenčia. Kai Lietuvoje skundžiamės savo nepritekliais, reikėtų pažiūrėti, kas ten darosi“, – mano vyskupas.
Stebi ir analizuoja Lietuvos politinį gyvenimą
Paduoti žmogui meškerę – tokį šių dienų Bažnyčios tikėjimą įvardija 40-ies sulaukęs vyskupas, pastebintis, jog pats didžiausias iššūkis Bažnyčiai – įtikinti patį žmogų kurti savo gyvenimą, nelaukiant valdžios ar valstybės malonės. „Mes esam sukurti įvairovei ir neturime siekti bendro braižo, niveliuojančio visuomenę“, – tikina vyskupas, mėgstantis stebėti ir analizuoti Lietuvos politinį gyvenimą, tačiau iki „Panoramos“ ne kasdien spėjantis nuveikti savuosius darbus.
„Kiekvieną vakarą, deja, pamatyti negaliu. Bet pagrindines žinias seku. Ir daryti įtakos negaliu, nes tai kelia įtampą. Mes nesam politikai, mūsų užduotis – keisti žmonių širdis, nuotaiką, kad jie būtų pajėgūs imtis tolesnių gyvenimo uždavinių, apie kuriuos mes svajojam, kad jie imsis. Tai subtilesnis darbas. Nors yra pagunda, kad savo prisidėjimu viską sutvarkysime. Bet dvasininkus Bažnyčia yra įspėjusi nesikišti į politiką tiesiogiai. Yra pamokos, ne pačios geriausios, kai Bažnyčia kišosi“, – teigia K. Kėvalas.
Tądien, kai filmavome vyskupą, jis skubėjo ir pas savo studentus koliokviumui, spėjo pasveikinti moksleivius, atvykusius į Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakultetą, ruošėsi įprastoms vyskupo pareigoms. Akivaizdu, jog taip iš arti pamatytas aukšto Bažnyčios hierarcho gyvenimas neprimena ramaus užutėkio. Ir vėl prisiminęs popiežiaus rinkimus K. Kėvalas tikina, jog Vatikano koridoriai irgi nesą rojus Žemėje.
„Kai ten einu, man tik gražu, iškilminga. Mano ėjimas ten yra kitoks nei ėjimas kardinolo, kuris turi rūpestį ir atsakomybę kad ir už naująjį popiežių. Kardinolai tikrai, manau, turėjo karštą rūpestį – kaip kreipti Bažnyčią, nes tas žmogus, kuris renkamas, reprezentuoja katalikų Bažnyčios veidą.
1,2 mlrd. žmonių – kokia neįtikėtina atsakomybė. Tai dėl to visi kardinolai, jeigu juos išrinktų, nemanau, kad džiaugtųsi, už tai jie turi „Ašarų kambarį“. Galėtų būti „džiaugsmo kambarys“ – ačiū Viešpatie, už tokią malonę, kur tu rasi geriau, bet vis dėlto – ne.
Manau, yra įvairių diskusijų, nereikia būti naiviems, kad vienas ištarė žodį ir visi palinksėjo galvomis, kaip gražiai pasakei, visi sutarėm. Yra pokalbių ir net nesutarimų vienu ar kitu klausimu, bet kas įdomiausia, kad tokia marga publika, kai yra esminiai klausimai, sutaria. Čia ir yra bažnyčios jėga“, – įsitikinęs vyskupas.
