Dėl naujojo įstatymo dujinį pistoletą keblu užregistruoti, negalima išmesti, neįmanoma parduoti...
„Esu filmuose ne kartą matęs, kaip pistoleto pagalba paimami įkaitai. Tačiau niekad nesitikėjau, kad vieną dieną aš pats tapsiu... svetimo pistoleto įkaitu! Dėl sūnaus dujinio ginklo man geriausiu atveju gresia nuostoliai, o blogiausiu - kalėjimas ir nežinau, ką daryti!“ – su tokia keista problema į „Akistatą“ kreipėsi jos skaitytojas šiaulietis Kęstutis.
Šio penkiasdešimtmečio vyro sūnus Artūras neseniai užsimušė automobilio avarijoje. Po laidotuvių apžiūrinėdamas velionio daiktus Kęstutis rado dujinį pistoletą, apie kurį visi seniai buvo pamiršę.
Dujiniai ginklai Lietuvoje pasirodė praktiškai kartu su atgauta nepriklausomybe - prieš porą dešimtmečių. Tada žmonės buvo pavargę gyventi komunizmo ir diktatūros sąlygomis, todėl visi strimgalviais puolė pirkti bet kokius įvežamus vakarietiško gyvenimo blizgučius, prie kurių drąsiai galima priskirti ir dujinius bei šratais šaunančius pistoletus.
Kvaila tvarka
Tuo metu buvo madinga žaisti demokratiją, todėl mūsų valdžios galvos sugalvojo stebėtinai kvailą prekybos dujiniais ginklais tvarką. Dėl to, kad dujiniu ar šratiniu pistoletu žmogaus nenušausi (išskyrus labai specifines išimtis), buvo leista šiuos ginklus pardavinėti lyg saldainius ar laikraščius – kas kur nori ir kam nori, be jokių leidimų. Tiesa, ginklų parduotuvių pardavėjams buvo įsakyta iš pirkėjų reikalauti dokumentų ir žurnale registruoti, kas nupirko kokį ginklą kokiu numeriu. Tačiau įstatymo kūrėjai užmiršo, kad dujiniai pistoletai nebuvo griežtos atskaitomybės, todėl nupirkti jie laisvai keliavo iš rankų į rankas, kol jais apsirūpino visi, kas tik netingėjo.
Žodžiu, eilinį kartą norėta kaip geriau, o gavosi kaip visada. Dėka kvailos tvarkos galybė dujinių bei šratais šaudančių ginklų nukeliavo ne tik eiliniams plėšikėliams į rankas, bet ir nusikaltėlių gaujoms, kurios išmoko šiuos pistoletus perdirbti į šaudančius kovinėmis kulkomis ir net pritaikyti jiems duslintuvus. Tokias perdirbtų ginklų partijas, paruoštas kontrabanda išvežti į Didžiąją Britaniją, kelis kartus konfiskavo Lietuvos pareigūnai.
Nusipirkęs praregėjo
Kol pareigūnai ir valdininkai mąstė, ką daryti, ir eiliniai žmonės, ypač jaunuoliai, prisipirko tūkstančius dujinių pistoletų. Tačiau padorūs žmonės šiais pirkiniais greitai atsižaidė, suvokė, kad savigynai nešiotis mažutį, lengvutį, bet kurioje kišenėje telpantį balionėlį nešiotis žymiai pigiau, patogiau ir praktiškiau.
Kęstučio sūnus Artūras - irgi nebuvo išimtis, elgėsi kaip visi. Užsikepęs „žaisliuko“, tai yra dujinio pistoleto, tuomet aštuoniolikmetis vaikinas išsirinko ginklą kuo masyvesnį ir kuo panašesnį į tikrą kovinį pistoletą. Tačiau nepigiai, per 400 litų, sumokėjęs vaikinas irgi dykvietėje išpyškinio kelias pakabas, pažaidė ir... praregėjo, jog tai visiškai nepraktiškas daiktas. Žaislas, ne daugiau. Užpuolus rimtiems bandintams juo neapsiginsi, tik suerzinsi plėšikus.
Vaikinas ėmė ieškoti, kam pistoletą pardavus, bet rinka buvo jau prisisotinusi. Taip ir nesuradęs pirkėjo, Artūras pistoletą nukišo į komodą ir užmiršo, o po kelerių metų įvyko nelemtoji avarija ir vaikino neliko.
Parduoti nepavyko
Prieš žūdamas sūnus paliko ne tik dujinį pistoletą, bet ir skolų, tad radęs sūnaus ginklą tėvas nusprendė jį parduoti.
Vyras peržiūrėjo skelbimus internete, bet terado visą krūvą pardavėjų ir nė vieno pirkėjo. Tada jis paveldėtą pistoletą nunešė į artimiausią ginklų parduotuvę, tačiau dėl ten išgirstų žodžių ne juokais sunerimo.
„2011-aisiais Seimas pakeitė įstatymą, pagal kurį iki šių metų pabaigos dujinius bei šratais šaudančius pistoletus privalu policijoje užregistruoti ir gauti jam leidimus, - išgąsdino parduotuvės vadybininkas. - Kas po Naujųjų metų, 2014-aisiais, įklius su neregistruotu „dujinuku“, rizikuoja sėsti net iki 5 metų! Užregistruoti dujinį ginklą gana keblu, tad šių ginklų praktiškai niekas nebeperka.“
Žmonės bijo policijos
Parduotuvės vadybininkas Kęstučiui tepasiūlė idiotišką išeitį - pačiam surasti ir atsivesti pirkėją. Tada parduotuvė pistoletą perparduosianti, žinoma, už tokį „sunkų“ tarpininkavimą pasilikdama solidžius komisinius – praktiškai visus gautus pinigus. Arba palikti jiems ginklą ir dar... sumokėti 50 litų už sunaikinimą.
Sutrikęs Kęstutis norėjo užsukti patarimo į policiją, bet bijo. Nes jis puikiai atsimena publikaciją vietos laikraštyje, kaip į Šiaulių policiją pats užsuko kolekcionierius, tenorėdamas pasiteirauti, ar jam nereikia užregistruoti savo surūdijusių, neveikiančių (!) senovinių ginklų kolekcijos. Kolekcininkas buvo nedelsiant, lyg koks banditas, sulaikytas, o tuo metu jo namus užgriuvo „Aro“ smogikai, kurie atliko kratą. Tas padorus žmogus dar ilgai kaimynams aiškino nesąs mafijozas ar nusikaltėlis.
Dalykiškas komisaras
Tad Kęstučio prašymu „Akistata“ apsiėmė išsiaiškinti, ką daryti dujinių pistoletų savininkams. Tai pasirodė ne tokia jau lengva užduotis, nes kai kurių komisariatų Licencijavimo skyrių pareigūnai nekelia ragelio, o kiti tesiūlo atnešti pistoletą į policiją ir čia palikti sunaikinimui.
Geriausiai informuotas, kaip ir priklauso pagal pareigas, pasirodė besąs Vilniaus AVPK Licencijavimo skyriaus viršininkas Julius Vaškūnas.
Jis dalykiškai paaiškino, kad komisariatų Licencijavimo padaliniai gali išduoti pažymą, su kuria galima būtų iki Naujųjų metų dujinį pistoletą mėginti legaliai parduoti. Tačiau viršininkas iš karto įspėjo, jog praktiškai beviltiška mėginti tai padaryti, nes dujinių ir šratais šaudančių ginklų dėl sudėtingos naujosios tvarkos niekas nebeperka. Nusikaltėlių sumanumas
Taigi išaiškėjo, kad įstatymų leidėjai žmones eilinį kartą apgavo – leido laisvai prisipirkti, o dabar smarkiai sugriežtino tvarką - reikalauja rinkti pažymas ir papildomai registruotis.
Visiškai nekontroliuojami, „iš rankų“ dujinių pistoletų prisipirko skustagalviai bei banditėliai ir šiuos ginklus ėmė naudoti apiplėšimams – užpultas eilinis žmogelis gi neskiria, ar plėšiko rankoje nepavojinga dujinė „pliauškė“, ar tikras kovinis, šaudantis mirtinomis kulkomis, pistoletas.
Tačiau didžiausią problemą sukūrė sumaniausieji „žulikai“, kurie išmąstė, kaip dujinius ginklus perdirbti. Tokie pragręžia vamzdyje esančią pertvarą, kartais net sustiprina vamzdį plieno indėklu, dujinį pistoletą paversdami šaudančiu kovinėmis kulkomis, galinčiomis lengvai nukepti žmogų. Negana to, šie auksarankiai perdirbtiems ginklams net primontuoja duslintuvus, su kuriuo pigus, laisvai pardavinėtas „dujinis žaislas“ tampa itin pavojingu nusikaltėlių žudymo įrankiu.
Reikia dviejų pažymų
Kol buvo mąstoma, ką daryti, atėjo Europos sąjungos direktyva dujinius bei šratinius pistoletus prilyginti koviniams ginklams ir pardavinėti tik gavusiems policijos leidimus. Tad užpernai įstatymų leidėjai priėmė naują įstatymą, pagal kurį dujiniai ginklai bei šovinėkai jiems parduodami tik ir tik gavusiems policijos leidimą. Na, o visus jau turimus dujinius pistoletus (revolverius), šratais šaudančius nedidelis galios (iki 7,5 Džaulio) ir net senovinius ginklus bei jų kopijas Lietuvos piliečiai privalo užregistruoti artimiausio policijos komisariato Licencijavimo skyriuje. To nepadarius – griežta baudžiamoji atsakomybė! Laimei, kad bent duota laiko – registruoti iki šių metų paskutinės dienos.
Tačiau lengva pasakyti užregistruok. Pasirodo tam, kad įgytum teisę turėti menkavertį dujinį pistoletą, privalai policijai pateikti sveikatos priežiūros įstaigos pažymą, kad nesi įrašytas į įskaitą dėl alkoholizmo ar narkomanijos. Negana to, antrą psichiatrų pažymą, kad neturi psichikos problemų. Be to, laukia vidinis policijos patikrinimas, ar nesi teistas, nekeli rankos prieš žmoną ar vaikus, žodžiu, ar konfliktinėje situacijoje sugebi valdytis.
Leidimas – ne pigus
Praktiškai tokia pat tvarka kaip ir prašant leidimo įsigyti tikrą kovinį pistoletą. Skirtumas nebent toks, kad perkant dujinį ginklą nereiks išklausyti specialių kursų ir namie neprivaloma turėti seifą pistoleto laikymui. Tačiau visgi geriau tokį turėti, nes jei savininkas savo registruotą legalų dujinį ginklą namie saugos atmestinai ir kas nors jį nugvelbęs iškrės kokį nors nusikaltimą, irgi teks atsakyti.
Rinkti pažymas, žinoma, ne tik atims nemažai laiko, bet ir kainuos. Apie pusšimtį litų. Antra tiek – maždaug 55 litus - teks pakloti ir policijoje už leidimo apiforminimą bei laminavimą.
Išgirdęs, su kokiomis susidūrė biurokratinėmis kliūtimis, kainuosiančiomis daugiau nei bevertas nelemtasis dujinis pistoletas, pyktelėjęs Kęstutis pareiškė trenksiąs daiktą į šiukšlių konteinerį ir tiek tos bėdos.
Tada nenuoramai beliko atkartoti policininkų žodžius, kad jei išmestą ginklą radęs koks valkatėlė su juo ką nors apiplėš, išmesto ginklo savininko, kurį policija suras pagal įkaltą numerį, vėlgi laukia dideli nemalonumai.
Nelauk paskutinės dienos!
„Tai ką man daryti? – į neviltį puolė Kęstutis. – Tas pistoletas tapo lyg girnapusė po kaklu. Pasilikti „dujinuko“ nenoriu, nes naudos mažai, registruoti – dar labiau nenoriu, nes pernelyg daug vargo su tomis sumautomis pažymomis. Parduoti jo nėra kam ir net išmesti negaliu, kad koks netikėlis nesurastų ir nepridarytų man problemų. Gal, sakau, išmesti ir policijai parašyti pareiškimą, kad pavogė? Valdžia sukūrė problemą, tegul jos struktūros tą košę ir srebia?“
Beliko žmogui pasiūlyti išeitį, apie kurią paminėjo sostinės policijos licencijavimo skyriaus viršininkas J. Vaškūnas. Iki Naujųjų metų policijos licencijavimo padalinių pareigūnai priima visus dujinius bei šratais šaudančius pistoletus sunaikinimui. Nemokamai!
Panašu, kad tai racionaliausia išeitis absoliučiai daugumai dujinių ir šratinių pistoletų savininkams. Svarbu tai neužmiršti padaryti iki Naujųjų metų, nes kitąmet visų, kurie įklius su neregistruotu dujiniu ar šratais šaudančiu ginklu, iš tikro laukia baudžiamoji atsakomybė ir kalėjimas net iki 5 metų.
TIK FAKTAI
Lietuvoje leidimus turėti ginklą yra gavę maždaug 50 000 asmenų, kurie laiko per 85 000 ginklų.
Du trečdaliai leidimų (per 30 000) išduota medžiotojams, kurie namie saugo apie 60 000 medžioklinių šautuvų.
Per 20 000 piliečių turi leidimus laikyti ginklus savigynai, jie nusipirkę per 25 000 šaunamųjų ginklų, daugiausiai kovinių pistoletų. Populiariausi - „Walther“, „Zigzauer“, „Glock“, „Makarov“.
Kasmet šalyje piliečiams legaliai parduodama iki 3000-4000 ginklų.
Manoma, kad Lietuvos gyventojai turi nusipirkę per 100 000 dujinių pistoletų.
Iki priimant sugriežtintą įstatymą, per mėnesį dujinių ar šaudančių šratais pistoletų (revolverių) būdavo parduodama po kelis šimtus. 2011 –metų kovą įteisinus prievolę šiuos ginklus griežtai registruoti, prekyba jais praktiškai apmirė.
Sigitas STASAITIS
