Užvakar vakare grįžusi iš darbo radau savo vyrą sėdintį ant sofos. Kolegės darbe visą dieną ūžė, kaip jų vyrai stengiasi Moters dienos proga. Vienai vyras ruošė vakarienę namie, kitas sugalvojo romantišką pasivaikščiojimą aplink miestą dviese, o kitas surado romantišką filmą vakarui ir užsakė maisto į namus.
Darbe teko tylėti nuleidus veidą į žemę, nes iš maniškio jokios užuominos darbo metu net nesulaukiau, bet tyliai širdyje tikėjausi rasti bent gėlių namuose.
Kai pamačiau, kad jis ramiai sau sėdi ant sofos ir net nepakelia užpakalio manęs įleisti, širdis tiesiog nusirito žemyn. Paklausiau jo, ar jis žino kokia šiandien diena, o jis tik pasiėmė piniginę, ištiesė man dvidešimt eurų ir sako: „Nusipirk sau kokių nori gėlių“.
Kaimynas Rimas, kuris pastoviai šaukia viršuje ant savo žmonos, ir tas sugebėjo nupirkti žmonai gėlių! O maniškis – nieko, ištiesė vos keletą eurų. Kodėl apie tai rašau? Moterys, nebūkite naivios, netylėkite ir nenurykite tų žodžių, kuriuos norėtumėte pasakyti garsiai. Juk mes, moterys, nusipelnome būti lepinamos, mylimos ir nešiojamos ant rankų!
Skaitytoja Indrė
