Pasakojama, kad kažkada Amerikoje gyveno kaubojus. Ne, jis nebuvo garsus stilistas, tiesą sakant, vargu ar apskritai buvo kada adatą į rankas paėmęs. Gyvenime vertėsi plėšikavimais, vagystėmis ir grobimais. Tačiau kartą laukiniam kaubojui nepasisekė: pasak legendos, jis atbildėjo plėšti vieno Ohajo valstijos banko ir pakliuvo į pasalą, kur buvo gėdingai sučiuptas ir įkalintas. Teismas už šlovingus žygius nuteisė plėšikėlį myriop – pakarti. Atėjus lemtingajai akimirkai, kai nelaimėlis jau turėjo iškeliauti anapilin, įvyko stebuklas – korimo virvė ėmė ir nutrūko. O dukart bausti už tą patį nusikaltimą negalima.
Kaklaraištis (nuotr. Gamintojo)
Štai tuomet laimingo pakaruoklio gyvenimas radikaliai pasikeitė. Virvagalio jis nuo kaklo nebenusiėmė pareiškęs, kad tai – jo sėkmės talismanas. O visi aplinkiniai įtikėjo, kad tas laimės kūdikis yra pasmerktas nuolatinei sėkmei. Pasak legendos, pagimdyti kūdikį nuo šio laimingojo ar bent pabūti su juo – jau laikyta didžiule apvaizdos malone. Žodžiu, kaubojui nebeteko sukti galvos, iš kur gauti duonos kasdieninės, o netrukus kiti apsukruoliai ėmė juo apsimetinėti – pasikabinę virves po kaklu. Neva štai taip vyriškiai įprato nešioti tai, kas vėliau virto kaklaraiščiu.
Tačiau iš tiesų kaklaraištis – atrodytų, tokia nefunkcionali aprangos detalė – turi labai ilgą istoriją. Kaklaraiščio pirmtakai turėdavo ir funkcijų, tarkime, šildyti kaklą, parodyti rangą, prakaitui nusibraukti ir panašiai. Dar ketvirtajame amžiuje prieš mūsų erą Romos legionieriai gerkles nuo šalčio saugojo raiščiais ant kaklo. O subyrėjus Romos imperijai kai kurios tautos kartu su romėnų papročiais paveldėjo ir tuometinių „kaklaraiščių“ madą. Tačiau manoma, kad moderniojo kaklaraiščio era prasidėjo tik XVIII amžiuje, kartu su Karaliumi Saule – Liudviku XIV, kuris iš kroatų sudarė atskirą gvardiečių pulką. Skiriamąja šio pulko uniformos detale tapo spalvotos kroatų kaklo šerpės – kurias netruko pasigauti ir prancūzai.
Bėgant metams stojo rūstūs laikai, per pasaulį ritosi revoliucijų bangos, tad netrukus iš vyrų kostiumų dingo prašmatnumas, o kaklaraištis liko kone vienintele rūbų detale, kuria galėjai pabrėžti savo individualumą ir stilių. Onorė de Balzakas rašė: „Vyras vertas tiek, kiek vertas jo kaklaraištis – tai jis pats, kaklaraiščiu jis pridengia savo esybę, kaklaraištyje atsispindi jo protas.“ Tokie skambūs žodžiai nebuvo tik tuščia poza: Balzakas garsėjo Prancūzijoje dabitiškumu ir galėdavo valandų valandas prastovėti prieš veidrodį, lygindamas savo kaklo parišimo klosteles. Ir būtent jis parašė traktatą apie tai, kaip reikėtų tinkamai elgtis su šiuo vyriškiausiu iš vyriškų daiktų.
Tiesa, turėjo praeiti dar keli šimtmečiai, kol kaklaraištis XX amžiaus pirmoje pusėje tapo panašus į tą, kurį rišime šiandien.
Kaip jau įprasta mados istorijoje, iš pradžių naujovę plačiosios visuomenės masės atmetė – siauras ilgas kaklaraištis asocijavosi su laisvamaniškumu, tad rimti žmonės juos pašaipiai pravardžiavo „silkėmis“. Sakoma, kad didžiausios įtakos „silkių“ masiniam išpopuliarėjimui turėjęs italų kompozitorius Giacomo Puccini, kai savo operos „Madam Baterflai“ premjeros Londone metu pareikalavo, kad visi aktoriai ryšėtų „silkes“. Po operos pasisekimo netruko išpopuliarėti ir kaklaraištis.
Kita vertus, didžiausios įtakos kaklaraiščių masiniam paplitimui turėjo industrinė revoliucija, po kurios milijonai darbininkų visame pasaulyje migravo iš kaimų į miestus, formavosi nauja – ir masiška – vidutinė verslo klasė. Amerikiečiai gali pasigirti, kad 1924 metais jų siuvėjas Jesse Langsdorfas užpatentavo savo kurtą kaklaraištį, kuris pagal pasiuvimą gali būti laikomas ir šiandieninio kaklaraiščio „tėvu“.
Beje, dar prieš pusę šimtmečio daugelis kaklaraiščių buvo gaminami su juostelėmis, tik vienas kitas buvo margintas kitokiais raštais, o štai šiuo metu apie 85 proc. visų pasaulio kaklaraiščių yra raštuoti. Praeito amžiaus šeštajame dešimtmetyje buvo sakoma, kad vyras nėra iki galo apsirengęs, jeigu neryši kaklaraiščio. Pasak dabartinės statistikos, maždaug trečdalis vyrų kaklaraištį nešioja kasdien, 40 proc. – reguliariai, o ketvirtadalis pasiriša tik per šventes ar iškilmingomis progomis. Apie 5 proc. stipriosios lyties atstovų kaklaraiščio nėra ryšėję niekada.
Detalės, bet svarbios
*Kaklaraištis prie rūbų turi derėti ne tik spalva, bet ir forma, faktūra, audiniu. Turėtų dengti kelnių diržo sagtį, bet negali kabėti pernelyg žemai.
*Kalbant apie aprangos audinius, jeigu šie yra reljefiški, tai kaklaraištis turėtų būti lygaus audinio.
*Svarbu ir tai, kada kaklaraištį ketinate ryšėti. Ekstravagantiški kaklaraiščiai gali susilaukti didžiulio susižavėjimo naktiniame klube, tačiau bus nepriimtini rimtame dalykiniame susitikime. Psichologai besiruošiantiems į svarbų verslo susitikimą pataria pamiršti ultra modernius avangardinius kaklaraiščius, net jeigu jie – iš prabangios medžiagos ir klasikinių spalvų paletės.
*Rinkdamiesi kaklaraištį nepamirškite atsižvelgti į savo figūros ypatumus. Vidutinio ir žemesnio ūgio vyrams nerekomenduojami kaklaraiščiai su stambiu piešiniu, o vertikaliai ištempto rombo formos piešinys – blogiausias galimas pasirinkimas. Mat tokie kaklaraiščiai optiškai mažina ūgį. Storuliams labiau tiks įstrižas raštas.
*Šviesiaplaukiai turėtų atsargiai žiūrėti į „sunkius“ spalvų tonus, nes jų veidas gali atrodyti nesveikai išblyškęs.
Kaklaraiščiai (nuotr. Gamintojo)
Įdomu
Pasak Didžiosios Britanijos mokslininkų, kaklaraištis neigiamai veikia vyro sveikatą. Mat ši aprangos detalė užspaudžia kaklo miego arterijas, dėl to pablogėja kraujo atitekėjimas į akis ir galvos smegenis – neva prastėja regėjimas ir bendra vyro savijauta. Tik neatrodo, kad net tokios žinios atbaidys pasaulio vyrus nuo vyriškumą ir inteligenciją pabrėžiančios tualeto detalės.
Atkreipkite dėmesį...
...į tradicinio škotiško rašto, vadinamojo „tartano“, kaklaraiščius – dizaineriai pastaruoju metu pamėgo šį piešinį ir juo mielai margina savo kuriamus kaklaraiščius. Su sniego baltumo marškiniais tiks kasdienėje aplinkoje, o ryškesnių derinių – ir poilsiui.
Apskritai pastaruoju metu kaklaraiščių plotis siaurėja, o spalvos ir jų deriniai tampa ryškūs ir drąsūs.
