Prieš pat Velykas Lietuvos Vyriausybė pateikė Seimui ir visiems piliečiams savo 2005 metų veiklos ataskaitą. Ją sudaro 131 puslapis, ji visa pilnutėlė faktų apie visokeriopą Vyriausybės veiklą visose viešojo gyvenimo srityse. Konkrečių faktų, skaičių ir teiginių tiek daug, kad skaitytojas pasijunta tarsi didžiuliame sandėlyje – Vyriausybė atvedė jį ten ir rodo: štai, žiūrėk, kiek „daikčiukų“ sukaupėm vien per 2005 metus.
Ką gi, ir Vyriausybė turi turėti bent vieną progą metuose, kad galėtų papasakoti, ką nuveikusi. Ji privalo tą daryti. Kita vertus, gaila, kad tai daroma pagal seno modelio kurpalį – kai išverčiamas didžiulis maišas skaičių ir žodžių, užuot papasakojus apie tai, kas buvo numatyta veikti pagal strateginius planus, pagal šios Vyriausybės 2004-2008 metų programą, pagal jos 2005 metų įsipareigojimus ir ketinimus.
Atsiskaityti pagal įsipareigojimus, pažadus rinkėjams, pačių sau nusibrėžtus planus? Kokius įsipareigojimus? – tarsi klaustų Vyriausybė.
2005 metais nebuvo numatyta jokių prioritetinių darbų nei tikslų, netiesiogiai teigia savo ataskaitoje Vyriausybė. Todėl teko dirbti visais įmanomais frontais, daryti viską, ką tik kas valstybės tarnyboje besugalvojo. Ir atmetus (nutylėjus) visokius nepavykusius darbus ir vieną kitą pasitaikiusį tamsesnį darbelį visa kita vyko pagerėjimo kryptimi.
Iš 2005 metų ataskaitos matyti, kad mūsų Vyriausybei ir toliau nelabai aišku, kas atsitiko dėl jos nuoširdžių ar nelabai pastangų, o kas dėjosi visai jai nė nesuvokiant, kas vyksta.
Antai rašoma, kad Lietuva jau pasiekė kai kuriuos Lisabonos strategijos tikslus. Toje strategijoje numatyta 2010 metais pasiekti 50 proc. lygio 55-64 metų žmonių užimtumą, o Lietuvoje jau 2005 m. III ketvirtį buvo 50,7 proc. užimtumas šioje amžiaus grupėje. Net jei sąmoningai būtų to siekusi, valdžia vis tiek nepajėgtų paaiškinti, kodėl įvykdė pirmiausia būtent šį rodiklį.
Arba netikėtas Lietuvos tapimas pasauline lydere pagal mobiliojo telefono ryšio skverbtį (2005 m. gruodį ta skverbtis buvo lygi 138,5 proc.). Tai reiškia, kad pavogti telefonai neišregistruojami ar kad jų tiesiog naudojam daugiau negu suomiai?
Dar vienas laimėjimas „netyčia“ yra su kitu rodikliu – vadinamuoju „moksleivio krepšeliu“. Net teikiama diagrama, rodanti, kaip didėja mokinio krepšelis (nerasite diagramų, jei kuri nors situacija prastėja). Betgi moksleivių skaičius mažėja, todėl kitaip ir būti negali – švietimui skiriamos lėšos savaime prašosi būti dalijamos vis didesne vienam mokiniui tenkančių lėšų suma.
Mokinio krepšelio rodiklio gerėjimas tiesiog netyčia „atsitiko“, o štai su universitetais kol kas problema. „Kol kas“ todėl, kad netrukus, po 2-3 metų ir jie ims jausti, kasmet vis labiau, sumažėjusio gimstamumo padarinius; tada net nedidinamos išlaidos universitetams išlaikyti pavirs didėjančiomis išlaidomis vienam studentui (bus galima ir diagramą parodyti).
2005 m. šalies BVP ūgtelėjo 7,5 proc., bet kultūrai skiriamos lėšos padidėjo tik 3,9 proc., švietimui – vos 2,5 proc. Gėdingi skaičiai, ką ir sakyti. Gal iš tiesų buvo ypatingesnė situacija, gal tai laikinas dalykas? Ne, jokių komentarų, Vyriausybės apie tai neklauskit.
Žiniasklaida pranešė apie didelę mokyklų bėdą – nėra galimybių nuvežti moksleivius į muziejus. Į „Akropolius“ dar patys su tėvais nuvyksta, nukeliauti į muziejus, kur jų laukte laukia galingas kultūros ir patriotizmo užtaisas, nėra išteklių. Atkirsti vaikus nuo Tėvynės istorijos, neleisti jiems „užsikrėsti“ tautos ir valstybės praeities pažinimu ir pasididžiavimu gali norėti tik klastingiausi mūsų priešai. Vyriausybė tokia nėra, vadinasi, jai ir čia taip netyčia „atsitiko“.
Arba kita problema – būsto pasiūla neauga praktiškai nuo 1994 m. (kai buvo pastatyta 6900 butų). 2005 m. butų pastatyta net mažiau negu 2004 m. (atitinkamai 5933 ir 6804). O paskolos būstui pirkti 2003 m. padidėjo per 60 proc., 2004 m. – dar daugiau kaip 80 proc. Kitaip tariant, paskolų imama vis daugiau, nes vis daugiau pinigų turi nutūpti, pasiūlai nedidėjant, statybų bendrovių ir nekilnojamojo turto spekuliuotojų kišenėse. Rinkos reikalas, žinoma – jei paklausa viršija pasiūlą, pardavėjai suklesti. Akivaizdu, kad šaliai trūksta statybinių pajėgumų ir susidaro sąlygos lupti iš pirkėjų didesnes nei subalansuotos rinkos kainas. Bet gal ir pati Vyriausybė prisideda prie įtampos būsto rinkoje – vilkindama žemės įsigijimo procesus, ribodama kitų šalių statybininkų veiklą ir pan.?
Užtektinai ataskaitoje ir misticizmo.
Rašoma: „dyzelino 2005 metais suvartota maždaug 11 procentų daugiau. Tai rodo atitinkamą šalies ekonomikos augimo potencialą“ (p. 19). Nei šis, nei tas – jei dyzelino sunaudota 11 proc. daugiau, o šalies BVP padidėjo 7,5 proc., tai ne potencialo augimą tas rodytų, o apgailėtiną situaciją su nacionalinių pajamų kūrimo energetiniu imlumu. Jei jau toks smuktelėjimas iš tikrųjų įvyko, tai tektų išsiaiškinti, ką čia statistika apčiuopė.
Arba teigiama, kad „2005 m. BVP neigiamai veikė didesnės išlaidos naftai...“ Vėl klaidelė: pabrangusi nafta ne tik teigiamai paveikė mūsų eksportą ir tuo užsiimančių įmonių pajamas („Mažeikių nafta“ maždaug du trečdalius savo produkcijos eksportuoja), bet ir padidino Lietuvos BVP, kadangi brangstant naftai didėjo jos perdirbėjų marža, taigi – Lietuvoje sukuriama pridėtinė vertė (2004 m. „Mažeikių nafta“ gavo 7,7 mlrd. litų pajamų, o 2005 m. – net 11,2 mlrd. litų).
Daug tikslesnis buvo premjeras, dėstydamas Vyriausybės uždavinius artimiausiam laikotarpiui. Kažin ar kas galėtų ginčytis su jo kalboje, pasakytoje pristatant Seime Vyriausybės ataskaitą, išvardytomis trimis problemomis, kurioms ši Vyriausybė žada skirti daugiau pastangų – vis opesniais tampantys strateginiai energetikos klausimai, emigracijos augimas ir narystės ES privalumų panaudojimas.
Turėtume įsidėmėti šias tris prioritetines valdžios veiklos kryptis ir kitąmet pasiįdomauti, kaip Vyriausybė atsiskaito už įvardytų problemų sprendimą (arba pastebi jų autonomišką sprendimąsi). Šiųmetinė ataskaita verčia kiek abejoti, ar bus po metų prisiminti tie šiandien pabrėžti klausimai.
Bendra išvada: iš ataskaitos matyti – Vyriausybė darė, ką galėjo.
Vis dėlto gerai būtų, kad ji vis labiau darytų kas reikia.
