Didelė dalis Lietuvos žmonių, žiniasklaidos, prezidentas ir netgi opozicinės partijos sutiko Gedimino Kirkilo Vyriausybę gana palankiai.
Iš tiesų galima justi tam tikrą atsinaujinimą, kalbėsenos ir bendravimo pokytį ir tarsi gaivesnį oro gūsį, kuris galėtų prisidėti prie spartesnio Lietuvos valstybės vystymosi ir modernėjimo. Mano manymu, G. Kirkilas yra labai tinkamas premjeras šiuo metu ir tikrai galėtų juo būti bent dvejus, o gal ir šešerius metus (bet ne daugiau). Tačiau tik tuomet, jeigu jis, jo aplinka ir, svarbiausia, visa jo karta suvoks vieną esminį dalyką – 50-mečių karta dėl „susiklosčiusių istorinių aplinkybių“ ir internetinės revoliucijos pati viena nepajėgi susitvarkyti su globalaus pasaulio iššūkiais.
Gedimino Kirkilo Vyriausybė atrodo labai jaunai ir „dinamiškai“ (ir tai tik dar labiau parodo gilų Lietuvos visuomenės atsilikimą). Tačiau koks yra vidutinis Vyriausybės nario amžius? Ogi apie 52 metus. Pradedant nuo jauniausio, Vyriausybės nariai pagal metus rikiuojasi taip: 40, 43, 46, 48, 50, 50, 51, 53, 53, 54, 54, 55, 63, 65. Pats G. Kirkilas yra trečias pagal amžių. Taigi visiškas 50-mečių kartos dominavimas, jie Vyriausybėje turės daugumą – net 8 portfelius.
Netgi jauniausias Vyriausybės narys, žlugus sovietinei sistemai, turėjo apie 24 metus – t.y. jau buvo baigęs universitetą. Tuomet, kai maždaug prieš 10 metų pasaulyje ėmė plisti internetas, daugumai Vyriausybės narių buvo jau per 40 metų. Tiek jiems buvo, kai atsirado „Yahoo“ ir „Google“ ar kai buvo klonuota avis Doli. Ko gero, nė vienas iš ministrų nėra baigęs bakalauro ar magistro studijų užsienyje ir laisvai nekalba užsienio kalbomis.
Nors dabartiniai 50-mečiai jau niekada netaps globalaus XXI a. pasaulio „gyventojais ir dalyviais“, jie dominuoja politikoje, ministerijose, universitetuose, medicinoje ir gal šiek tiek mažiau versle ir žiniasklaidoje (nors didžiausių dienraščiu redaktoriai ir savininkai irgi priklauso 50-mečių kartai). Ši karta, kad ir ne dėl savo kaltės, neturi intelektinių pajėgumų susitvarkyti su žinių ekonomikos, naujųjų technologijų, investicijų bado Lietuvoje bei demografiniais ir emigraciniais iššūkiais.
Dar ir dabar gyvas mitas, kad Lietuvoje silpna tik politikų ir valstybės tarnautojų grandis, o verslininkai, žurnalistai ar politologai labiau atitinka „pasaulio standartus“. Jeigu kam įdomi mano nuomonė, turėčiau nuliūdinti pasakydamas, kad Lietuvos politologai ir profesoriai – tie, kurie ugdo jaunąją karta ar daugumą žurnalistikos asų, kurie formuoja visuomenės nuotaikas ir nuomones, neatitinka tų standartų, kurie Lietuvai būtini norint išlikti tautine valstybe. Ar kas nors daug, garsiai ir viešai diskutuoja, kas bus, jeigu 20-30 tūkst. ne europiečių kilmės emigrantų kasmet (nors jau gyvenančių ES) po 5 metų nuspręs persikelti į Lietuvą. Emigracija iš Lietuvos artimiausiu metu vargu ar sulėtės, nes jaunimas, norėdamas gauti kokybišką išsilavinimą, priverstas veržtis į Europos ir JAV universitetus, be to, mūsų šalyje vangiai plečiasi tikros žinių ekonomikos įmonės.
Ypatingi Lietuvos verslo laimėjimai taip pat tėra mitas. Taip, lietuviškas verslas užpilde daugelį tuščių vietų, nes sovietinėje ekonomikoje „per daug ko ir nebuvo“. Tačiau žinių ekonomika? Mažytis Silikono slėnis Lietuvoje? Modernios pasaulinio lygio vaistų gamybos, biotechnologijų ar chemijos įmonės? Bent regiono lygio finansinis centras? – net to Lietuvoje nė su žiburiu nerasi. Lietuviškų „Maximų“ pirmtakai, tokie kaip „Walmart“ Amerikoje, savo apogėjų pasiekė prieš 20-30 metų.
Taigi kyla dar grėsmingesnis klausimas. Net jeigu sutiksime, kad 50-mečių karta dėl istorinių aplinkybių nėra pajėgi greitai orientuotis ir kurti reikiamas strategijas dabartiniame globaliame pasaulyje, ar Lietuvos 40-mečių, 30-mečių ir 20-mečių kartos yra nors kiek pajėgesnės? Reikia pripažinti, kad Lietuvos švietimo sistema – nuo darželių iki doktorantūros, ir bendras informacinis laukas, sukurtas žiniasklaidos, aktyviausių visuomenės asmenų ar netgi tėvų ir senelių, davė savo – jaunąją Lietuvos karta, kuri pati nelabai suvokia, ką reikėtų daryti, kad Lietuva būtų konkurencinga. Lietuvos jaunimas žino, kad baigiant vidurinę mokyklą reikia šiek tiek pasimokyti, kad kaip nors įstotum į aukštąją mokyklą. Universitete šiek tiek pavaikščioti į paskaitas ir gauti diplomą, o paskui vien mokėjimas naudotis „Microsoft Windows“, naršyti internete ar gebėdamas paskaityti anglišką dokumentą kelsi daugelio 40-mečių ar 50-mečių vadovų pavydą. Jeigu dar kas prisimins keletą ekonominių terminų, mokės kokią programavimo kalbą ar gaus kokį tarptautinio audito specialisto pažymėjimą – tokiam 2000 litų alga garantuota. Dar prasitrynus keletą metų jaunos smegenys greitai sukaupia daugiau informacijos negu vyresni posovietiniai jų kolegos, o dar susipažinus su visais, „kurie ką nors reiškia“ konkrečioj industrijoj, – alga gali pašokti net iki 4000 litų. Tuomet „bedarant karjerą“ pradeda stigti jaunatviško entuziazmo prasiveržti į pasaulinę rinką (tiksliau, pakelti savo firmą į aukštesnę kategoriją vienu laipteliu ), nes ten, „užsienyje“, didelė konkurencija, beveik visos vietos „užimtos“, be to, yra ir tokių, kurie iš tikrųjų šį tą išmano apie ekonomiką, finansus ar naująsias technologijas, o prieš tokius gėda apsijuokti.
Visi dabartiniai aukštųjų mokyklų profesūros „elito“ viražai apie papildomas habilitacijas būtų paskutinis vinis į ne tik Lietuvos švietimo sistemos, bet ir pačios Lietuvos karstą. Bet kurį 30-metį lietuvį, baigusį doktorantūrą padoresniame Vakarų universitete, reikėtų ant rankų nešioti ir mokėti didesnę algą negu 60-mečiui habili-habili-habiliui.
Mano manymu, bandyti reformuoti tokias įstaigas kaip Vilniaus universitetas gali būti beviltiška. Geriau jau leisti atsirasti bent keliems stipriems privatiems universitetams, kurie mokėtų rinkos kainą už geresnius vakariečių profesorius, tvarkytųsi pagal JAV universitetų standartus, o iš studentų už studijas irgi reikalautų rinkos kainos. Valstybė ir verslas galėtų tuomet įsikišti skirdami 100 proc., 50 proc. ir kitokias stipendijas ar suteikdama lengvatines paskolas, kurių atidavimo sąlygos vėlgi priklausytų nuo to, ar studentas liks Lietuvoje.
Grįžtant prie Gedimino Kirkilo Vyriausybės, kuri, futbolo terminais, pasirinko 0:0:4:8:2 schemą (0 dvidešimtmečių, 0 trisdešimtmečių, 4 keturiasdešimtmečiai, 8 penkiasdešimtmečiai ir 2 šešiasdešimtmečiai), reikėtų jai parekomenduoti pereiti prie šiuolaikiškesnės kombinacijos 1:5:4:3:1. Bet iš kur paimti tuos visus trisdešimtmečius dabartinėje Seimo kadencijoje?
Be jokios abejonės, šiame Seime rimtesnių persistumdymų ta linkme vargu ar bus. Tačiau pagalvojus, kad po 2008 m. rinkimų, jeigu neišsilaikys 50-mečiai socialdemokratai, Vyriausybę gali užplūsti 50-mečių konservatorių kombinacija: Kubilius, Degutienė, Juknevičienė, Razma, darosi baugoka.
Šiuo metu Lietuvai reikia „santarvės pakto“ ar „koalicinės sutarties“ ne tarp kokių nors pseudokairiųjų ir pseudodešiniųjų, o tarp 20-30-mečių ir 40-50-mečių kartų. Dabartinėje Vyriausybėje nėra nė vieno žmogaus, kuris galėtų kalbėti tai jaunesniajai kartai. Ta karta nesijaučia atstovaujama. Be to, ji girdi apie indėlių grąžinimą, kompensacijas už žemę, pensijų didinimą, visokius atsiprašymus už praeitį ir susitaikymus...
Jaunimas vis labiau įpranta balsuoti kojomis, o ne rankomis. O jeigu nusprendžia likti Lietuvoje, tai ramiausiai pradeda žaisti pagal senesniųjų kartų primestas taisykles.
