Tačiau praėjusį sezoną jų treniruojamos ekipos susitiko Eurolygos pusfinalyje, o šį kartą išmėgins jėgas ketvirtfinalio serijoje iki trijų pergalių.
Keturis sezonus kartu „Panathinaikos“ klube praleidę Željko ir Šaras tapo itin artimais bičiuliais, kurie be baimės gali dalintis krepšinio įžvalgomis prie alaus bokalo.
Š.Jasikevičius yra ne kartą pripažinęs, kad iš 59-erių serbo išmoko labai daug, o pats Željko ne kartą viešai gyrė buvusį auklėtinį.
Šaro kelią krepšinyje ir trumpoje vyriausio trenerio karjeroje žinome visi. O kokia istorija puošia jo „vyresnio brolio“ Željko biografiją? Joje – skaudus incidentas, užvėręs belangės grotas, ir neeilinis kelias į trenerių olimpą.
Buvo puikus įžaidėjas
Ž.Obradovičius gimė 140 km nuo Serbijos sostinės Belgrado nutolusiame Čačako mieste. Vietos „Borač“ komandoje jis perėjo visą jaunimo sistemą, kol 1977-78 m. sezone, būdamas aštuoniolikos, buvo pakviestas į pagrindinę ekipą.
Per porą metų Željko tapo starto penketo ekipos įžaidėju ir „Borač“ klube žaidė iki pat 1984 metų, kai persikėlė į „Partizan“. Į tuo metu vieną galingiausių Europos komandų jis atvyko po dviejų puikių sezonų, tapęs vienu geriausiu visos Serbijos pirmos pozicijos krepšininku.
Atstovaudamas Jugoslavijos rinktinei Ž.Obradovičius laimėjo sidabro medalį 1988 metų Seulo olimpinėse žaidynėse ir tapo pasaulio čempionu 1990 metais Argentinoje.
Karjerą netikėtai jis baigė būdamas vos 31-erių, prieš pat 1991 metų Europos krepšinio čempionatą, kuriame turėjo būti Jugoslavijos rinktinės kapitonu. Tačiau apie tai kiek vėliau.
Kalėjimas
Juodžiausią sportinės karjeros laikotarpį Željko išgyveno tarp 1988 Seulo žaidynių ir 1990 pasaulio pirmenybių. Jis beveik dvejus metus sėdėjo kalėjime ir vieną sezoną visiškai nežaidė krepšinio.
Į kalėjimą Željko pakliuvo po to, kai vairuodamas užmušė senyvo amžiaus moterį. Bausmę jam teko atlikti ir už karinės tarnybos vengimą.
Du kartus kalėjime laiką leidęs Željko niekada nesikratė savo praeities.
„Labai daug išmokau po tos avarijos. Vyras priima pamokas tiek iš gerų, tiek iš blogų patirčių“, – yra sakęs jis.
Dar vieną skaudžią pamoką Ž.Obradovičius gavo 1997 metais, kai sukėlė avariją ir trenkėsi į telefono būdelę. Tada nukentėjo tik jis pats.
„Keletą sekundžių galvojau, kad esu miręs ir staiga prisikėliau. Supratau, koks svarbus man yra gyvenimas“, – pasakojo treneris.
Treneris per naktį
1991 metais Ž.Obradovičius ruošėsi Europos pirmenybėms ir būdamas 31-erių po bausmės atlikimo grįžo dar stipresnis ir geresnis.
Jis dar negalvojo apie karjeros pabaigą, bet viską pakeitė tuometinio „Partizan“ sporto direktoriaus Dragano Kičanovičiaus skambutis.
„Klausyk, mes neturime trenerio kitam sezonui“, – pasakė D.Kičanovičius.
„Na, aš turiu tau trenerį“, – atsakė Željko.
„Kas jis?“, – perklausė sporto direktorius.
„Aš“, – netikėtą atsakymą pateikė Obradovičius.
Jis visada žinojo, kad po karjeros taps treneriu. Būdamas vos 22-ejų Željko jau treniravo penkiolikmečių „Partizan“ ekipą. Į kiekvieną pagrindinės ekipos treniruotę jis keliaudavo su užrašų knygute ir žymėdavosi įvairias pastabas.
Tačiau Željko nė pats neįtarė, kad treneriu taps taip netikėtai ir greitai. Prabėgus dviems savaitėms po pokalbio, D.Kičanovičius paskambino ir pasiūlė tapti treneriu su viena sąlyga – Željko negali būti žaidžiantysis treneris, jis privalo baigti karjerą.
Visą naktį vienas garsiausių dabartinių Europos specialistų svarstė šį pasiūlymą ir nusprendė jį priimti.
Ž.Obradovičius tapo „Partizan“ treneriu, o klubas pasamdė kitą legendinį specialistą Aleksandrą Nikoličių, kad šis taptų jaunojo serbo patarėju.
Pirmas sezonas tapo tikra pasaka – „Partizan“ laimėjo šalies pirmenybes, taurę ir Eurolygą. Željko į trenerių pasaulį žengė laimėdamas viską.
Požiūris į krepšinį
Devynis kartus Eurolygą laimėjęs Ž.Obradovičius turi vieną milžinišką panašumą su Šaru – abu jie mūru užstoja savo žaidėjus ir kritikos strėles bando nukreipti į save.
Net ir treniruodamas tokį ilgą laikotarpį Željko sugeba rasti naujovių, kurias pritaiko darbe. Štai jis neseniai pripažino, kad didžiąją dalį 2014 metų vasaros praleido studijuodamas San Antonio „Spurs“ žaidimą, o vėliau tai įtraukdamas į „Fenerbahce“ žaidimą. Jeigu būti visiškai tiksliems – „Spurs“ kamuolio judėjimą ir žaidėjų pozicionavimą aikštėje.
Tiesa, ir „Spurs“ treneris Greggas Popovichius yra pripažinęs, kad žavisi Željko ir „pavogė“ nemažai jo žaidimo elementų.
Itin didelį vaidmenį Ž.Obradovičiaus komandose vaidina žvaigždės. Pasak serbo, komandoje turi būti bent viena ar kelios žvaigždės. Šie žaidėjai tampa trenerio rankomis aikštėje, įdėjų įgyvendintojais bei tais, kurie gali tinkamai sužaisti įtempčiausiais momentais.
Pavyzdžiui treniruodamas „Partizan“ jis turėjo Aleksandrą Džordževičių ir Predragą Danilovičių, „Real“ buvo Arvydas Sabonis ir Joe Arlauckas, „Panathinaikos“ pro jo rankas praėjo Dejanas Bodiroga, Željko Rebrača, Ramūnas Šiškauskas, Š.Jasikevičius, Mike’as Batiste, Dimitris Diamantidis ir kiti.
Krepšinį, lygindamas su šachmatais, Željko yra pasakęs: „Yra panašumų tarp šių sportų. Bet taip pat ir esminis skirtumas. Šachmatuose tu pats žaidi ir nusprendi, o krepšinyje žaidėjai turi įgyvendinti tavo idėjas aikštėje“.
