Iš pietinėje Ukrainos dalyje esančio Zaporižios miesto kilusi Mariana šiuo metu kartu su devynerių metų dukrele glaudžiasi Lietuvoje. Jos – vienos iš daugiau nei 2,5 milijonų žmonių, kurios per pastarąsias dvi savaites dėl karo pabėgo iš tėvynės Ukrainos.
„Vasario 24 dieną prasidėjo karas Ukrainoje“, – pradeda pasakoti Mariana. – Į Ukrainos teritoriją Rusijos kariai invaziją pradėjo apie penktą valandą ryte. Jie pradėjo bombarduoti oro uostus, karinę infrastruktūrą šalies pietuose, rytuose ir šiaurėje.“
Trečiadienio išvakarėse niekas negalėjo pagalvoti, kad ketvirtadienio paryčiais, kuomet dauguma ukrainiečių ruošis į įprastus darbus, vaikai kelsis į darželius, mokyklą, gyventojai pabus ne nuo žadintuvų, o nuo Rusijos kariuomenės bombų.
„Nei vienas iš civilių negalėjo patikėti tuo, kas vyksta. Visa šalis sustingo rankose laikydami telefonus ir tikrindami bet kokią pasirodžiusią informaciją internete. Tą dieną prisimenu kaip vieną didelį šoką, kuomet bandžiau atmesti visą susiklosčiusią situaciją, krentančias beviltiškumo ašaras ir didelę baimę dėl artimųjų saugumo“, – atvirai dalinasi patirtomis emocijomis pirmąją karo dieną Mariana.
Kovinė dvasia
Augant įtampai ir kylant pavojui, Mariana pasakoja, kad antroji karo diena buvo ta diena, kuomet galiausiai teko susitaikyti su nauja realybe ir tuo, kas vyksta. Susitaikyti teko ir su tuo, kad virš gyvenamųjų namų, daugiabučių skrenda karinės raketos, nesiliauja visame mieste kaukti apie oro pavojų pranešančios sirenos:
„Teko susitaikyti, kad viskas vyksta čia, su mumis, mūsų vaikais, kad naktį tenka praleisti bunkeryje, namo rūsyje, slėptuvėje ar vonioje, nes tai vienintelė vieta namuose, kur yra saugu. Negalėjau net valgyti, nes kiekvieną dieną norėjosi tik vemti nuo patiriamos nervinės įtampos ir didžiulės baimės.
Įvesta komendanto valanda, kuomet gatves ir miestą gaubia tamsa, nedega šviesos, nes reikia pastebėti priešus ir nesuteikti jiems progos surengti oro antskrydžių prieš civilius gyventojus. Kai visa tai pajunti ir suvoki – akimirksniu pradedi vėl įvertinti visas vertybes, kurios svarbiausios. Suvoki, kas yra tau svarbiausia šiame gyvenime, o tuomet įsijungia vidiniai narsos resursai ir kovinė dvasia.“
Moteris pasakoja, kad palikti Ukrainą nusprendė tik todėl, kad jos 9-erių dukrelės akyse vis nenustojo byrėti ašaros.
„Tapo nepakeliamai sunku žiūrėti į kančią, verkimą ir siaubingą baimę, kuri tiesiog persismelkia mano pačios vaiko akyse. Ji būdama vos devynerių metų man sakė, kad nori gyventi. Dukra nebenori jokių žaislų ar saldumynų kaip bet kuris kitas normalus ir laimingas vaikas. Ji tiesiog nori likti gyva šioje mėsmalėje, kurioje miršta visi iki vieno: vaikai, kariai, seni žmonės“, – jautriai žodžius dėlioja ukrainietė Mariana.
Svarbiausia saugumas
Ukrainoje liko ne tik Marianos giminės, tačiau ir vyras, kuris Zaporižioje dirba vienoje iš didžiausių Europos hidroelektrinių inžinieriumi-energetiku.
„Hidroelektrinė – jautrus objektas, užtikrinantis nenutrūkstamą elektros tiekimą miestui ir vietos gyventojams, pramonės objektams. Vyras po darbo, laisvomis dienomis kartu su kitais teritorinės gynybos vyrais padeda stiprinti miesto barikadas, daro gynybinius sutvirtinimus, kasa apkasus ir panašiai. Zaporižioje liko ir mano tėvai, o sesuo su vaiku spėjo išvykti į Lenkiją“, – atsidūsta Mariana.
Visgi, šiuo metu moteris tvirtina, kad tiek ji, tiek jos dukra jaučiasi saugiai, yra apsuptos vietinių Lietuvos gyventojų rūpesčio ir gerumo. „Atkuriame fizines ir emocines jėgas“, – pridūrė ji.
Mariana, kartu su dukra Vilniuje apsistojo pas vieną moterį, kurią pažinojo iš profesinės, augintinių kirpėjų bendruomenės grupės:
„Kadangi esu augintinių kirpėja, priklausau vienai Ukrainos profesinės bendruomenės grupei. Tai bendruomenė, kuri jungia daugumą augintinių kirpėjų, tad ten galime dalintis savo patirtimi arba klausti kolegų patarimo. Būtent šioje grupėje vilnietė augintinių kirpėja Daiva ir pasidalino įrašu, kuriame rašė, kad yra pasiruošusi priimti kelias šeimas, bėgančias nuo karo Ukrainoje.“
Tą patį vakarą moteris atsiliepė į pagalbos pasiūlymą ir nedelsdama susikrovė reikalingus daiktus sau ir dukrai. Atgauti jėgas Marianai ir jos devynerių dukrai bei šuneliui, kurį pasiėmė kartu, prireikė laiko, kadangi kelionė į Lietuvą, kur Vilniuje ją pasitiko Daiva, truko kelias, itin sudėtingas paras.
„Kelionė į Lietuvą buvo labai ilga. Iš pradžių, kartu su dukra ir šunimi sėdome į evakuacinį traukinį Zaporižioje. Tokie traukiniai kasdien vyksta iš Ukrainos rytų ir pakeliui sustodami paima visus norinčius palikti šalį gyventojus – daugiausiai vaikus ir moteris. Traukinyje mums su dukra teko praleisti 20 valandų, o prie Baltosios cerkvės traukinys buvo apšaudytas“, – pasakoja apie sunkią kelionę į Lietuvą Mariana.
Išlipusios iš traukinio Ukrainos vakaruose, jos kartu su dukrele kirto pėsčiomis Lenkijos sieną, o ten su vietos savanorių pagalba jos pasiekė Varšuvą.
„Varšuvoje mūsų laukė autobusiukas savanorių iš Lietuvos, su jais kartu ir atvykome į Vilnių“, – sako Mariana.
Pasiekti Lietuvą iš Varšuvos Marianai ir jos dukrai padėjo „Power Hit Radio“ laidų vedėjos Lauros Ignatovičiūtės bičiulis, kuris organizuoja savanorių grupes. Kiek anksčiau, L. Ignatovičiūtė tv3.lt naujienų portalui pasakojo apie savo laisvą laiką, kurį šiuo metu skiria teikdama pagalbą ukrainiečiams. Straipsnį apie tai, galite skaityti čia.
Šiuo metu Vilniuje esanti Mariana džiaugiasi, kad pagaliau gali pailsėti, rūpintis saugiai savo dukrele ir toliau tęsti darbus – rūpintis Lietuvos gyventojų augintiniais.
