"Nesu tas žmogus, kuris skaitytų paskaitas Rusijai ir mokytų ją, ką daryti ir ko nedaryti", - LŽ tvirtino Lietuvos užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas.
Ministro nuomone, Lietuvai per pastarąjį pusmetį pavyko atversti naują puslapį santykiuose su Rusija bei juos "sušildyti". Anot V.Ušacko, kalbantis su Rusija, reikia siekti ekonominės naudos, bet kartu nepamiršti ir istorinio teisingumo. Vis dėlto, ministro teigimu, "praeities dalykai neturi užgožti mūsų pragmatinių interesų".
- Chabarovske šią savaitę vykusiame Europos Sąjungos (ES) ir Rusijos vadovų susitikime svarstytas pernai Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo pasiūlyta nauja Europos saugumo sutartis. Kaip vertinate šios sutarties sudarymo galimybę?
- Esame atviri svarstyti klausimus, kaip tobulinti dabartinę Europos saugumo architektūrą, pirmiausia, įgyvendinant tuos įsipareigojimus, kuriuos valstybės narės yra prisiėmusios. Nemanau, kad šiandien bus priimti kokie nors sprendimai. Mūsų ir kitų šalių iniciatyva ES yra nutarusi turėti bendrą poziciją dėl Rusijos.
Esame iš dalies dabartinės ES architektūros naujokai. ES ir NATO - organizacijų, kurių amžius siekia kelis dešimtmečius - nariai esame tik penkerius metus. Šios organizacijos yra įrodžiusios savo istorinę, politinę, saugumo ir ekonominę vertę. Todėl keistai atrodo, kai joms teikiami minėti siūlymai iš šalies. Antai buvo pateikta siūlymų dėl kai kurių institucijų keitimo, nors valstybės narės yra patenkintos jas vienijančių organizacijų veikla.
Kita vertus, esame suinteresuoti, kad dabartinės institucijos būtų veiksmingos, kad Rusija, kaip ESBO ir Europos Tarybos narė (ET), aktyviai dalyvautų šių organizacijų veikloje. Esame atviri svarstyti D.Medvedevo keliamus klausimus, kartu suvokdami, kad reikia įgyvendinti tuos įsipareigojimus, kuriuos valstybės jau yra prisiėmusios - žmogaus teisių, demokratijos, pagarbos kitų valstybių teritorinio vientisumo atžvilgiu.
- Ar Lietuvos netenkina D.Medvedevo siūlymai? Gal konkrečių siūlymų net nėra?
- Išties tie siūlymai buvo bendro pobūdžio. Iš pradžių jie sukėlė nuostabą: kodėl kažkas turėtų abejoti esamų institucijų veikla? Ypač jei abejoja valstybė, kuri nėra organizacijų, apie kurias kalbama, narė. Kita vertus, ir ES, ir JAV yra atviros diskusijai su Rusija apie tai, kaip tobulinti veiklą tų organizacijų - ET, ESBO - kuriose Rusija yra visateisė narė. Kartu reikalaujama įgyvendinti prisiimtus įsipareigojimus bei paisyti minėtų organizacijų efektyvumo.
Rusijos siūlymų sukeltos nuostabos politinė-emocinė banga, manau, jau praėjo. Rusija šiuo metu detalizuoja savo siūlymus. Juos svarstysime, manau, ne tik Korfu, bet ir ESBO Parlamentinės Asamblėjos renginių metu Vilniuje - birželio pabaigoje.
- Ar dabartinė Europos saugumo struktūra, Jūsų manymu, yra visais atžvilgiais tinkama, ar ją vis dėlto reiktų keisti?
- Manau, kad esamos institucijos jau įrodė savo veiklos efektyvumą ir pateisino lūkesčius, turėtus po Antrojo pasaulinio karo. Todėl nematau priežasčių, dėl kurių jas reikėtų naikinti ar keisti kitomis institucijomis. Žinoma, turime pritaikyti tas institucijas prie naujų iššūkių; bet juk tai ir vyksta. Keičiasi ir NATO, bet tai, kaip tai vyksta, yra NATO narių, o ne Rusijos reikalas. Tai ne tik ne Rusijos, bet taip pat ir ne Ukrainos, ir ne Gruzijos - valstybių, kurios nėra NATO narės - reikalas.
- Europos valstybių - NATO narių - gynybos biudžetai yra drastiškai menki palyginti su JAV gynybos išlaidomis. Ar tai ne signalas, ne akstinas Europai keisti savo saugumo politiką?
- Taip, žinoma, tai yra tam tikras signalas ir amerikiečiai ilgą laiką pagrįstai priekaištauja kai kurioms ES narėms, skiriančioms gynybai gerokai mažiau nei, pavyzdžiui, Prancūzija ar Vokietija. Todėl net ir mums ekonominiu sunkmečiu būtina išlaikyti reikiamą krašto apsaugos sistemos finansavimą.
- Iš Rusijos Dūmos užsienio reikalų komiteto šiomis dienomis girdėti entuziazmo žodžių, išrinkus Lietuvos prezidente Dalią Grybauskaitę. Kaip manote, kuo grįstas šis entuziazmas? Ar išrinktoji valstybės vadovė Rusijai kuo nors ypač priimtina?
- Lietuva yra suinteresuota konstruktyviais, dalykiškais santykiais su Rusija. Stebime, registruojame Rusijos politikų pasisakymus Lietuvos atžvilgiu. Manau, bet kurios permainos, keičiantis vyriausybėms ar valstybės vadovams, visuomet suteikia naujų galimybių santykiams su kitomis valstybėmis. Keičiantis asmenybėms, keičiasi ir akcentai. Manau, Rusija šitai taip pat registruoja.
Pasikeitusi Vyriausybė ir naujo prezidento išrinkimas sudarys mums galimybes natūraliai atversti naują dvišalių santykių puslapį ir įrašyti į jį tiek mūsų bendrus interesus, tiek istoriją, kuri mus sieja, tiek klausimus, kuriuos dar reikia aptarti ir išsiaiškinti.
- Tapęs užsienio reikalų ministru, Jūs kaip tik kalbėjote apie naują santykių su Rusija puslapį. Ar per pastarąjį pusmetį pavyko jį atversti?
- Manau, kad pavyko. Porą metų Lietuvos ir Rusijos santykiuose buvusį šaltuką pavyko įveikti, pradėjus rašyti naują dalykiškų ir konstruktyvių, atvirų, vertybių sąvokomis grįstų santykių puslapį. Išlieka klausimų, kuriuos norime aptarti: tai pirmiausia su istoriniu teisingumu susiję dalykai, Molotovo-Ribbentropo pakto, kurio metines šįmet minime, padariniai. Sieksime juos aptarti tiek dvišaliu, tiek daugiašaliu lygiu.
Svarbu įvardyti pozityvius žingsnius, kuriuos drauge su Rusija žengėme per pastaruosius 5-6 mėnesius. Buvo įsteigta tarpvyriausybinė komisija teisėsaugos institucijų bendradarbiavimo klausimams nagrinėti. Sausio mėnesį po dvejų metų pertraukos įvyko pirmos aukšto lygio politinės konsultacijos tarp dviejų šalių užsienio reikalų ministerijų (URM). Praėjusią savaitę susitikau su Rusijos transporto ministru Igoriumi Levitinu: pasikeitėme notomis, įtvirtinančiomis susitarimo dėl laivybos Kuršių mariose įsigaliojimą.
Ketvirtas dalykas - suderinome ir gavome patvirtinimą iš Europos Komisijos (EK) dėl palengvinto judėjimo per valstybių sieną režimo ties Lietuvos ir Rusijos Kaliningrado srities siena gyvenantiems mūsų šalies ir Rusijos piliečiams. Pasiūliau Rusijos atstovams, kad tokia praktika būtų išplėsta ir taikoma visai Karaliaučiaus sričiai, kaip ir visiems Lietuvos piliečiams. Taip pat birželio pradžioje yra planuojamas mano dvišalis susitikimas (kuris turėjo prieš porą savaičių įvykti Madride, bet buvo nukeltas) su Rusijos užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu.
- Užsiminėte apie Rusijos transporto ministro I.Levitino vizitą. Jis, beje, sakė esąs maloniai nustebintas pasikeitusio Lietuvos URM tono Rusijos atžvilgiu. O kaip tas tonas pasikeitė?
- Reikėtų klausti paties I.Levitino, ką jis turėjo galvoje.
- O Jūs ar jautėte URM tono pasikeitimą? Ar skatinote?
- Nesu tas žmogus, kuris skaitytų paskaitas Rusijai ir mokytų ją, ką daryti ir ko nedaryti. Rusija - galinga valstybė, turinti savo pozicijas, savo viziją. Mano požiūris yra racionalus ir pragmatiškas. Kartu jis remiasi tvirtomis demokratijos ir istorinio teisingumo vertybėmis, kurių aš neslepiu, bet teikiu pirmenybę tiems bendriems klausimams, kurie mus sieja ir leidžia turėti abipusės naudos. Tai mūsų ekonominis ir prekybinis bendradarbiavimas, Klaipėdos kaip vartų prekėms į Rusiją ir iš Rusijos išnaudojimas, taip pat kultūriniai mainai, leidžiantys mūsų valstybių jaunosioms kartoms vienai kitą geriau pažinti.
Savo ruožtu šalia sudėtingų istorijos puslapių, žiūrėdami vieni kitiems į akis bei kolegiškai, draugiškai kalbėdami, galime rašyti naują Lietuvos ir Rusijos santykių puslapį, kuriame būtų ir ekonominės naudos, ir su praeitimi susijusių klausimų. Tačiau praeities dalykai neturi užgožti mūsų pragmatinių interesų.
- Tai ar galite patvirtinti I.Levitino žodžius, kad Lietuvos URM tonas pasikeitė?
- Mano tonas visada buvo toks pats. O jei, palyginti su ankstesniu tonu, kuriuo būdavo reiškiami tam tikri vertinimai, jis I.Levitinui atrodo pasikeitęs, tai, vadinasi, taip ir yra.
- Ar, keičiantis Lietuvos tonui, lygiagrečiai keitėsi ir Rusijos tonas?
- Rusija Lietuvos atžvilgiu turi pripildytą ir ne visada vienareikšmę darbotvarkę. Kai kuriais klausimais mūsų nuomonės sutampa. Kitais klausimais, tokiais, kaip mūsų parama Gruzijai dėl jos valstybingumo ir teritorinio vientisumo, kaip istorinio teisingumo dalykai, mūsų nuomonės skiriasi. Tačiau aš jaučiu abipusį interesą kalbėtis pagarbiai, supratingai, neerzinant vieniems kitų.
- Vienas labiausiai Rusiją erzinančių klausimų - okupacijos žalos atlyginimo problema. Esate sakęs, kad Rusija nepasikeis. Bet ar Lietuva šiuo atžvilgiu atliko visus savo namų darbus?
- Nesakiau, kad Rusija nepasikeis: sakiau, kad mes jos nepakeisim. Rusija pati gali pasikeisti. Tikiu, kad Rusijoje susikurs stipri pilietinė visuomenė - kad ją sukurs Vakaruose ir pačioje Rusijoje išsimokslinusi naujoji karta.
O savo namų darbų, manau, mes atlikome nepakankamai. Turime atlikti išsamius skaičiavimus, surinkti visą informaciją, kad turėtume bendrą okupacijos padarytos žalos vaizdą.
- Iki šiol dar nesame paskaičiavę?
- Būta įvairių skaičiavimų. Bet nėra išsamaus skaičiavimo; nesame įvertinę tikslių duomenų.
- Ar ne keista, kai valstybė reikalauja atlyginti žalą, nežinodama, kokio dydžio yra ta žala?
- Buvo kalbama apie 20 mlrd., tačiau, regis, Seimo narys Saulius Pečeliūnas kėlė klausimą dėl šios sumos pagrindimo: ji kol kas nėra deramai pagrįsta ir apibrėžta.
- Kodėl nesinaudojama tarptautine privačių ieškinių, tokių, kurie buvo keliami Vokietijos atžvilgiu, patirtimi? Ar kas nors nagrinėja kompensacijų privatiems ieškovams, kuriems teisingumo siekti padėtų valstybė, galimybes?
- Taip, nagrinėja; būta privačių iniciatyvų. Manau, turėtume įsteigti fondą, kuris padėtų privatiems asmenims bylinėtis dėl padarytos žalos kompensavimo.
- Bet tas procesas dar nepajudėjo? Fondo nėra?
- Išgyvename finansinių sunkumų periodą. Manau, prie šio klausimo reikės sugrįžti.
- Ar tai nėra vienas prioritetinių klausimų, jei sakote, kad mums svarbus istorinis teisingumas?
- Dirbame, nagrinėjame šį klausimą. Tai nėra vienos dienos darbas. Drauge su Vyriausybės ir Seimo nariais stengiamės išsiaiškinti minėto fondo įsteigimo galimybes.
- Seimo Užsienio reikalų komiteto (URK) pirmininkas Audronius Ažubalis neseniai atkreipė dėmesį į mūsų diplomatinės veiklos Vakarų Europoje trūkumus. Jo žodžiais, politikai Vakarų Europoje dažnai stokoja informacijos apie Lietuvos poziciją, nuostatas. Ar pritariate šiam kritiniam požiūriui?
- Mes įdėmiai vertiname kritines pastabas. Norėčiau daugiau informacijos apie tai, ką turėjo galvoje Seimo URK pirmininkas. Mūsų veikla visų šalių sostinėse, ypač ES valstybių, yra labai svarbi ir dinamiška. Tad aš nesutikčiau su minėtu teiginiu.
- Ar galite patvirtinti arba paneigti, kad Jūsų kandidatūra buvo svarstoma Seime, skiriant naują eurokomisarą?
- Neturėtume susirgti "Eurovizijos" ar gražuolių konkursų liga. Eurokomisaro skyrimas - labai svarbus reikalas. Eurokomisaras atstovauja Lietuvai aukščiausiame ES vykdomosios valdžios organe. Pirmiausia, manau, turėtų vykti konfidencialios konsultacijos tarp Lietuvos ministro pirmininko ir EK pirmininko. Tada turėtų būti siūlomas geriausias kandidatas.
Man, kaip diplomatui ir politikui, toks siūlymas būtų labai įdomus, nes tai naujas išbandymas, nauji iššūkiai ir atsakomybė.
- Ar galėtumėte eiti už ES biudžetą atsakingo komisaro pareigas?
- Pirmiausia turėtume įvertinti, kurios sritys mums yra prioritetinės. Manau, mums svarbi ir energetikos politika, ir vidaus reikalai, ir regioninė politika, ir biudžetas, ir plėtra, ir išoriniai santykiai. Turime įvardyti mus labiausiai dominančius portfelius.
Vladimiras Laučius
