Natūralu, kad 1995 metų Baltijos šalių prezidentų atsisakymas vykti į Maskvą pažymėti pergalės prieš nacistinę Vokietiją 50-mečio suerzino Maskvą, tačiau kodėl šiandien diskusijos tapo tokios įtemptos?
Praėjus dešimtmečiui Kremliaus siekis šalia Lenino mauzoliejaus matyti trijų Baltijos valstybių prezidentus yra didesnis negu tada. Galbūt ir todėl, kad tada valdžioje buvo demokratas Borisas Jelcinas, o šiandien imperijos kūrėjas Vladimiras Putinas.
1945 metų gegužę Vokietija buvo visiškai sutriuškinta šalis. Filosofas Karlas Jaspersas 1945 metų lapkritį rašė: “Mes praradome beveik viską - valstybę, ekonomiką, patikimas fizinio egzistavimo sąlygas ir kas dar blogiau: priimtinas, visas mus siejančias normas, moralinę vertę, savimonę, vienijusią mus kaip tautą ir atminties palikimą”.
Reikėjo pradėti naują gyvenimą badaujančiame ir iracionaliame griuvėsių ir juodosios rinkos pasaulyje. Ar daug kas žino, kad dažnai vokiečių pabėgėliams Vokietijoje išgyventi buvo sunkiau negu pabėgėliams iš Baltijos šalių, prisiglaudusiems deportuotų asmenų stovyklose, išlaikomose JAV pinigais.
“1945, birželio 3. [...] Mūsų barakuose gyveno kelios vokiečių pabėgėlių šeimos. Mūsų lagerio vedėjas juos išmetė lauk. Eikit sako, kur akys mato, kur kojos neša. Pažiūrėjo moterėlė, susirinko vaikus, paėmė juos už rankelių, ir išėjo. Dantis už dantį, akis už akį “(Jonas Mekas. Žmogus be vietos. Nervuoti dienoraščiai, Vilnius, 2000, p. 54.)
Vokiečių intelektualai ne kartą yra rašę apie “pralaimėjimo dovaną”, po kurios buvo atmesta nacistinė praeitis ir perkainotos vertybės. Dvasinis prisikėlimas prasidėjo individualaus ir kolektyvinio kaltės jausmo suvokimu, atgaila ir apsivalymu. Vokiečiai, kaip 1946 metais teigė Jaspersas knygoje “Apie kaltę”, yra politiškai atsakingi už režimo nusikaltimus, už fiurerį, kuriam leido vadovauti tautai, ir už paklusnumą šiam avantiūristui. Tačiau svarbesnė už politinę buvo moralinė kaltė, kada žmogus “negali prisipažinti jokiai kitai instancijai, išskyrus savo sąžinę, metafizinė kaltė, dvasios ir širdies, pergalvojimo vienatvėje galimybė”. Jaspersas tada teigė, jog faktas, kad visuomenė pradeda suvokti savo atsakomybę, yra pirmasis gimusios politikos laisvės požymis.
Ar rusai suvokia savo atsakomybę už gulagus ir okupacijas, už tai, kad komunistinė ideologija rusų buvo pernešta į kitas šalis, už Staliną, tojkas ir saugumo požemius? Sprendžiant iš to, kaip Maskvoje bus švenčiama Putino Pergalės diena ir kokie simboliai dygsta šiandieninėje Rusijoje, - ne.
2003 metais Urale, Čeliabinsko srities Taigingos gyvenvietėje, vienos įmonės teritorijoje buvo atstatytas paminklas Stalinui, kuris po XX komunistų partijos suvažiavimo buvo nuneštas į sandėlį. Nuo 1956 metų tai buvo pirmasis paminklas Stalinui, atstatytas Rusijos teritorijoje.
2004 metų birželio mėnesį Petrozavodske buvo atidengtas paminklas KBG šefui Jurijau Andropovui, o 2005 metų vasario 2 dieną Machačkaloje, Dagestane, iškilo Stalino biustas. Yra svarstoma ir galimybė pastatyti Stalino biustą Krasnojarske.
Tuo labiau kad pats Putinas šių metų pradžioje Valstybės Tarybos posėdyje pažymėjo, jog vienas iš informacinės veiklos uždavinių yra “priešintis bandymams iškreipti, peržiūrėti Antrojo pasaulinio karo istoriją, sumažinti mūsų šalies indėlį į nacizmo sutriuškinimą”. Informacinė kampanija, jo nuomone, “turi remtis naujomis formomis pasinaudojant šiuolaikinių žiniasklaidos technologijų galimybėmis, įtraukiant tiek Rusiją, tiek tarptautinę auditoriją”.
Atmintis yra agresyvus aktas. Karo, po kurio praėjo šešiasdešimt metų, prisiminimas ir jo nusikaltimai tebeslegia istorinę sąmonę ir kelia diskusijas visuomenėje. Atrodo, kad klausimas - vykti ar nevykti Lietuvos prezidentui į Maskvą, yra svarbesnis negu dujų kainų reguliavimo įstatymo pataisos, nors kai pagalvoji, kad Kremliaus kontroliuojamas “Gazprom” vienintelis teikia Lietuvai dujas, tai klausimas “vykti ar nevykti” nėra toks paprastas, kaip atrodo. Lietuvos prezidentas pasakė žiniasklaidai, jog kaip žmogus jis nevažiuotų, tačiau kaip politikas jis turi galvoti valstybiškai. Tačiau, kiek pamenu, per prezidento rinkimų kampaniją buvo akcentuojama ne pragmatinė, praktinė politika, o moralinis Lietuvos pasirinkimas. Jeigu apie politikos ir moralės atskyrimą bei sudvejinimą kalba moralines vertybes akcentuojantis prezidentas, tai kokios politikos reikia tikėtis iš kitų? Kaip rašė Emanuelis Kantas, pripažinęs praktiniam protui vienintelį moralinių dėsnių autoritetą, bet kokia politika turi būti grindžiama morale
Karo ir pokario metų tikrovė nepaliko vietos sentimentams ir žmonės galbūt buvo atlaidesni negu šiandien, užsiėmę uoliu KGB rezervistų ir saugumo informatorių ieškojimu.
Anot Josifo Brodskio, stalininės kartos žmonės turėdavo pasirinkti arba - arba, o jų vaikams, labiau įgudusiems derėtis su sąžine (kartais tai būdavo labai naudinga), tie žmonės dažnai atrodydavo kaip naivuoliai: “Mes, jų vaikai, buvome auklėjami - veikiau auklėjamės - tikėti, kad pasaulis sudėtingas, kad jame svarbu niuansai, obertonai, kas neapčiuopiama, psichologiniai vieno ar kito dalyko aspektai. Dabar, susilyginę amžiumi, įgiję tokią pat fizinę masę ir dėvėdami jų dydžio drabužius, mes matome, kad esmė yra būtent arba - arba, principas taip - ne. Mums prireikė kone viso gyvenimo, kad suvoktume tai, ką jie, regis, žinojo nuo pat pradžių: pasaulis - labai netobula vieta ir nieko gero neverta. Kad “taip” ir “ne” puikiai aprėpia, nieko nepalikdami, visą tą sudėtingumą, kurį mes atradinėjom ir modeliavom taip mėglaudamiesi ir už kurį vos nesumokėjom savo valios kainos”.
Ko mus moko pokario kartos patirtis? Jie stovėjo prieš egzistencinį pasirinkimą - eiti į miškus ar nusilenkti tam, kas buvo svetima ir prieštaravo nepriklausomybės dešimtmečio suformuotai vertybių sistemai. Vėlesnės kartos sistemą priėmė kaip duotybę ir patekom į modeliavimo be pasiteisinimo pinkles.
Negalima tuo pačiu metu važiuoti ir nevažiuoti į Maskvą arba pajudėjus Rusijos sostinės link sustoti kur nors Smolenske. Lieka tiktai pasakyti “taip” arba “ne”.
Pragmatinių ES ir Rusijos santykių kontekste žodis “taip” neabejotinai būtų saugesnis ir gal net atneštų apčiuopiamą ekonominę naudą
Kad ir kaip būtų keista, turint Lietuvos pokarinę patirtį, “ne” pasakyti yra gerokai sunkiau. Kaip rašė šiandieną gerokai primirštas Kantas, “galiu įsivaizduoti moralinį politiką, t.y. tokį, kuris valstybinio protingumo principus derina su morale, bet ne politinį moralistą, kuris pajungia moralę valstybės vyro interesams”.
