Pavasario mėnuo, bet šalta. Rytą termometras rodė minus dvylika, įdienojus – per pusę mažiau. Užkūriau krosnį. Mėnesio pradžioje, per šv. Kazimierą, kai kuriais metais parskrisdavo kovarniai ir kovai. Žvilgtelėjau aukštyn: virš stogo – tik suraizgyta televizijos antena. Net susitraukusio žvirblio nematyti. Ko jiems čia skristi, kai šiaurys ūkauja, pusnis iš vienos vietos į kitą kilnoja?
Nelabai ir laukiu paukštelių – gali parlėkt užsikrėtę gripu. Gal inkilą iš obels iškelt? Kažkur gulbėms galvas kerta, gadralizdžius nuo kraigo ar medžio viršūnės verčia žemėn. Žmonės pavasario pranašų nelaukia, bet patys jau sukasi šiam metų laikui būdinguose aistrų verpetuose.
Krosnis jau įkaito, jau galiu pavartyt spaudą. Net bokseris aprimo ir užsnūdo. Be rūpesčių – sotus, prisilakstęs. Kartais jį išleidžiu į lauką. Prie gyvatvorės kilsteli koją, ant dirvos pritupia – ir vėl pro duris sprunka į vidų. Kaip Marius Veselis – į naujos meilės sūkurį. Į MTV generalinio direktoriaus kėdę. Dar nė tridešimties neturi, o jau galvoja vien apie naująją aistrą platesniuose vandenyse. Santykiai su žmona tapo keisti ir nestabilūs.
ŽAS narys Linas Zareckas-Choras „New York“ klube glebėsčiuojasi su tamsiaplauke, bet ne su Asta. Žurnalistai tuoj smalsauja, kur žmona, o jis: „Nežinau“. Kaip gali nežinot, jei šeimoje gyveni? Algirdas Mykolas turbūt žino, pas kurią dukrą po gaisro glaudžiasi Julija, nors jis seniai po Kristinos sparneliu. Raimonda Karalienė savo Ezopo irgi nebesugaudo. „Gelbėtoja“ Agnė persikraustė pas bedravardę futbolininko žmoną, kur yra „laisvo ploto“, kol vyras Rusijoje „kala“ milijonus. Visos ir visi apie tai visiems garsiai kalba, rodo savo naująsias (-uosius) susižavėjimo objektus, giria jų aistringumą ir supratingumą. Ar dėl to smagiau buvusioms ir buvusiems? Žiniasklaidininkams svarbiausia – išpešti bent vieną intymų šapelį iš bepleišiojančio gyvenimo. Koks leidinys be pikantiškų naujienų iš politikų ar pramogų pasaulio atstovų miegamųjų? Šiai pagundai neatsispiria ir naujasis „L.T.“ dienraštis.
Andrius apie savo šeimą pasakoti nemėgsta, į privačius užkaborius paparacų neįleidžia, bet ar Mamontovai mažiau žinomi? Yra ir daugiau visuomenėje garsių žmonių, skalbinių nedžiaustančių šalia pėsčiųjų tako. Jie populiarumą pelno savo veikla, pagarbą – atitinkamu elgesiu.
Mano kaimynas išsiskyrė tyliai. Tiesą pasakius, tom dienom jis nelabai ir galėjo kalbėt – gėrė. Kita vertus, jis ne koks įžymybė, kad girtųsi visai Lietuvai apie nelaimę. Tą dieną lyg tyčia nuo balkono gramdžiau sniegą ir mačiau kaimynę su seserimi ir tėvais einančią apie trobos langus ir šaukiančią: „Kostai! Kostai!“ Kostas turėjo gulėti „negyvas“. Bet po valandžiukės, matyt, susivokė, kas vyksta – duris pravėrė. Ir prasidėjo didysis išsikraustymas. Net šaldytuvas ir skalbiamoji į uošvio moskvičių tilpo. Galop prie sunkiai rūdijančio automobilio prikabino pjūklą malkoms pjauti ir nudžiržgino gatvikės provėžom. Su tuo per dantis einančiu garsu baigėsi mano kaimyno vedybinis gyvenimas.
Vėliau Kostas su kitu kaimynu nuvertė ir iš naujo sumūrijo mano trobos dūmtraukio viršutiniąją dalį, mat buvo skylėta kaip rėtis ir į visas šalis besiveržiantys dūmai kėlė pavojų. Jiems sumokėjau po 50 litų ir virtuvėje ant stalo pastačiau butelį. Tuomet Kostas paklausė: „Ką mano buvusioji tavo žmonai pasakojo?“ Rėžiau, ką buvau girdėjęs: „Tave aptiko su nuoga svetima“. Kaimynas užsivertė taurelę, užkando lašinių su pomidoru ir pakratė galvą: „Nesąmonė“. Aš irgi negalėjau patikėti, kad tą dieną, kai žmona ėjo apie langus, Kostas kambaryje būtų buvęs ne vienas. Argi „negyvam“ galėtų kas nors pavykti, nors ir labai rūpėtų? „Ji per devyniolika metų nė sykio neišvirė cepelinų, nors prašiau“, – tėškė savo versiją.
Kostas mėgo ne tik ugninį vandenį ir kitokį birzgalą, bet ir meistrauti: pats dailylentėmis apsikalė namą, sumūrijo garažą, nes medinis jau buvo suklypęs. Pašalyje tvarkingai sukraudavo supjautas malkas. Bet viską dirbdavo be žmonos pagalbos. Kaip sakoma, nei pasitart, nei pasibart.
Tikrosios skyrybų priežasties niekas nežino. Moterys kalbėjo, kad jo pati buvusi tinginė, kad jos didžiausias pomėgis – per televiziją žiūrėti „muilo operas“. Gal todėl vyras užgerdavo arba ką nors kieme krapštydavosi be ugnelės.
Po skyrybų Kostas pasikeitė. Pardavė surūdijusią „audinę“ ir nusipirko daug padoresnį „pasatą“. Jau suremontavo vieną kambarį, kuriame iš televizijos ekrano aimanuodavo meksikietiškų serialų herojai. Anądien žiūriu – iškilusi palydovinio ryšio „lėkštė“. Pirks radiją (turėta „Aiwa“ iškeliavo moskvičiumi), nes mėgsta klausytis muzikos. Įsigijo šunelį – trumpakojį taksą.
Atrodo, Kostas laimingas, nors neparsivedė jokios moters. Ir niekam nesigiria, kad jam dabar geriau. Nesifotografuoja, nesifilmuoja, nedalija interviu apie išgyvenimus, meilę ir neapykantą, pavydo scenas, meilužes ar dar kažką. Pats sau druskos ant žaizdos neberia. Kita vertus, kas jį, tik kaimynams pažįstamą, filmuos? Žurnalistai tik garsenybių gyvenimą pro rakto skylutę seka, ypač tų šou atstovų, kurie specialiai tą skylutę palieka neuždengtą, nes kitkuo jau lyg ir nebegali apie save priminti visuomenei.
Man patinka, kad kaimynui dabar geriau. Ir kad jis savo problemas sprendžia be kičinių televizijos laidų vedėjų ar bulvarinių spaudos atstovų pagalbos. Tiesa, jis jau ne koks neapsiplunksnavęs jauniklis. Tik be gyvenimo patirties žmogus panašus į vėjyje blaškomą smilgą. Taip sakė Theodore‘as Dreiseris (Teodoras Dreizeris). Argi jis buvo neteisus?
Rokiškis
