Nors gyvenu provincijoje ir mieščionio akimis žiūrint esu kaimo slunkius, vis dėlto suvokiu Lietuvos centre (ne geografiniame) vykstančius procesus. Tiesa, su jais tiesiogiai nesusiduriu, viską stebiu tik televizijos ekrane. Šiandienos gyvenimo subtilybių pažeria ir radijas. Dažnai centro žmonių elgsena, švelniai tariant, atrodo keistoka.
Kam ir kur gerai
Provincijos žmogus visada manė, kad didžiausius atlyginimus gauna aukščiausi šalies pareigūnai. Ir kad jie vartaliojasi lyg inkstai taukuose. Dabar paaiškėjo, kad veržtis į pirmuosius postus nėra jokio reikalo. Kur kas maloniau vartytis plačiajai visuomenei mažai žinamose pareigose, bet aukštos instancijos pašonėje.
Rinkėjai jau primiršo priekaištus Seimo nariams dėl jų per didelio atlyginimo, jau neužsimena ir dėl didžiulio seimūnų padėjėjų atlygio šuolio. Ar palyginsi į valdžią deleguotų atstovų gaunamus pinigus su to paties Seimo kanceliarijos klerkų užmokesčiu? Iki šiol jie ramūs ir niekam nežinomi sėdėjo savo kontoroje ir patylomis visokiais būdais „melžė“ mokesčių mokėtojus ir net savo pavaldinius. 110 tūkst. litų ar net daugiau per metus – tokio uždarbio verta pavydėti. Ne, jau ne kaimietis pavydi (jam tai iš fantastikos srities), bet turbūt net pats Artūras (ne tas, kuris vilniečius murkdo „Rubicono“ akivaruose).
Seimo pirmininkas, kuriam, anot jo paties, kanceliarininkai malkų neskaldė ir turbūt nekilnojo tvoros, ryžosi (kartu su savo pirmtakais – po šešiolikos metų) išardyti šiltą, t.y. gerai apmokamą, lizdą. Tiesa, kai kurie, reikia manyti, „malkų“ priskaldę ne po vieną rietuvę, nes nė neraginti pasitraukė patys. O tų, kurie pasiliko, bet kuriems uždrausta važinėtis ir vežioti savo ciuckius, pirmininkui pagailo. Bent jau taip buvo galima suprasti, kai per radiją pasakė, kad daugeliui kanceliarininkų iškilo problema laiku atvykti į darbą.
Užkampio žmogui į darbą nereikia (jo dar nėra, nes per mažai tautiečių išvažiavo į Jungtinę Karalystę). Autobusas į miestelį atburzgia tik kartą per dieną (ne kas 15 min.), bet visi suspėja ir į bažnyčią, ir pas daktarą, ir į parduotuvę duonos ir kruopų. Tie, kurie dar šį bei tą krapštosi ir gauna minimumą, nuo liepos pradžios galės džiaugtis iki 600 litų padidėjusia alga ir iki 27 proc. sumažėjusiu pajamų mokesčiu. Tik į radijo žurnalistės klausimą: „Ar galite patvirtinti, kad čia pat šviesi ateitis?” – finansų analitikai kažkodėl atsakė gardžiu juoku… Ar nekeisti tie centro žmonės? Jie nesuvokia, kad kaimo žmogui ir kelių dešimčių litų priedas kas mėnesį prilygsta kone aukso puodui.
Ką dirbi – taip ir gyveni
Pas mus įprasta, kad valdininkas gyventų gerai. Arba valdininko palikuonys. Pas mus įprasta, kad gydytojas gyventų gerai. Nesvarbu, kad jo atlyginimas mažesnis už prastai gyvenančio autošaltkalvio. Niekam niekada nekildavo minčių, kaip tas ar anas pasistatė namą, o tu, eilini pilieti, negali, nors uždirbi tiek pat.
Tačiau Rūtai Grinevičiūtei iš TV laidos „Paskutinė instancija“ tokie klausimai iškilo. Ir lyg pavasarinė musė ji ėmė zysti ne virš Kariotškių sąvartyno, o aplink 50 metų (iš jų 16 – nepriklausomai) Lietuvai dirbusio žmogaus giminę. Gal jai vitaminų stinga? Juk pavasaris užsitęsė… Rūtą tikrai būčiau vijęs lauk iš savo namų, jei būtų įkyriai kamantinėjusi, iš kokių lėšų pirkau kelnes. Koks jos reikalas, kiek aš toms kelnėms iš dėvėtų drabužių parduotuvės taupiau!
Algirdo Mykolo dukra nenorėjo kalbėti, bet paskui tik dėl įjungtos filmavimo kameros šį tą pasakė, nors suirzusi. AMB žentas irgi ilgai mykė, bet, kaip sakoma, tiesos savo lūpomis irgi nepagimdė. Tą laidą žiūrėti buvo nemalonu. Negi Rūta per savo 40-metį nieko neužgyveno, kad pavydas ėmė graužti bambą? Juk aišku: žmogus vyresnis, todėl daugiau ir turi. Tiesa, Julija Brazauskienė irgi ne jauniklė, o banke teturi 25 tūkstančius. Betgi ji trumpiau dirbo ir ne tokias pareigas ėjo kaip buvęs vyras.
Kadangi esu gimęs tame pačiame mieste, kaip ir Rokškio garbės pilietis Algirdas Mykolas Brazauskas, todėl Rūtai nemeluodamas galiu pasakyti, kad ministras pirmininkas rūpinasi ne vien savo atžalomis ar jų antrosiomis pusėmis. Jis retsykiais apsilanko savo gimtajame lizdelyje ir ten gyvenantiems žmonėms net palieka pinigų, kad trobelę paremontuotų, kad neleistų visai sukiužti. Net Kristina ten jau buvo užsukusi ir apžiūrėjo, kur jos vyras Lietuvą išvydo...
Vienu metu Algirdas Mykolas net buvo užsimojęs su jo gimtąjį lizdą užėmusiais piliečiais pasielgti kaip su gegutės vaikais, tiesa, skiriant kitas gyvenamąsias patalpas. Garbės pilietis būtų bent jau turėjęs savo muziejėlį su atminimo lenta ant išorės sienos. Dabar gi panašus „projektas“ įgyvendintas tik ant pastato, žyminčio mokyklą Kaišiadoryse...
Pasotino pažadais
Nei kazachams, nei lenkams ar britams „Mažeikių naftos“ tikriausiai nematyt, nes prie derybų stalo vėl artinasi „LUKoil“. Provincijos žmonėms ir visiems kitiems, kurie laukia nesulaukia rublinių indėlių grąžinimo, jokio skirtumo, kam ta gamykla atiteks. Svarbiausia, kad ji būtų parduota pelningai, nes Vyriausybės vadovas pažadėjo gautą pelną panaudoti išmokoms už nekilnojamąjį turtą ir indėliams grąžinti. Per trejus metus valstybė pagaliau galutinai atsiskaitytų.
Taip buvo kalbėta garsiai. O štai patylomis ministrai sutarė, kad šitiek ilgai laukę indėlių žmonės palauks dar kelerius metus, o gal net ilgiau. Mat piliečių piniginėse atsidūrę litai gali tapti rakštimi įvedant eurą – padidėjus perkamajai galiai didėtų importas, kiltų kainos. Infliacija jau dabar neatitinka Mastrichto kriterijų, o tuomet ji dar labiau nutoltų nuo reikalaujamų procentinių punktų. Žmonės kantrūs, tikri slunkiai, juos nesunku pasotinti laikinais pažadais.
Kai viltis atgauti bent dalį santaupų dar kartą eina šuniui ant uodegos, trenki kumščiu į stalą ir rikteli: „Būtina nuolat kapstyti ir krapštyti tą šutvę lauk!“ Tačiau tavo balsą pavasarinis vėjas nuneša tik į vis dar tuščius laukus...
Rokiškis
