Laimė, kad mano namai be plastiko langų – galiu be vargo nustatyti, kada prasideda tikrasis pavasaris Šiaurės Rytų Lietuvoje, kur ir esu. Kai tik apkvaitusi musė ima blaškytis tarpustiklyje – šalčių nebelauk.
Pagal pempes, varnėnus ar nacionalinius gandrus orientuotis sunkoka, nes šie pavasario pranašai gali vėluoti dėl nepalankaus vėjo, Europos prieangyje užklupusios audros ar sparnus pakirtusio gripo. Musei tarp dvigubų stiklų jokie pavojai negresia, ji netgi manęs nesibaimina, nes žino, kad dėl jos stiklo nedaužysiu. Ją, vangiai bejudančią, pastebėjau paskutinįjį kovo vidudienį, tikrai ne balandžio 1 – ąją. Kitaip nepatikėtumėt. Vėliau dėl šaltuko ji buvo dingusi, po geros savaitės vėl klibikščiavo. Iki šiol ji ten blaškosi.
Musė tegu dar gyvena, tegu sustiprėja. Kai išlys pro plyšelį ir ims zysti – sutraiškysiu. O štai pavasarinius varveklius vertėjo daužyti nieko nelaukiant. Jie kasmet grėsmingai taikosi tiesiai į pakaušį. Gali net žūti pačiu nedėkingiausiu metų laiku, kai viskas tik prasideda, atgimsta, suvilnija, skleidžiasi, dūsauja... Arba atsipirkti guzu ar skyle pakaušyje. Nemalonu netikėtai ir nežinia už ką gauti į galvą.
Laimė, kad šį pavasarį, kai buvau užsukęs į Ukmergės rajono Šventupės gyvenvietę, Vienuolio gatvėje nesutikau pažįstamo. Būtume sustoję parūkyti – ir viskas. Nebedomintų nė seimūnų diskusijos apie rūkymo žalą kavinėse, baruose ir restoranuose. Apie draudimą rūkyti gatvėje jie dar nebuvo prakalbę, todėl nesibaimindami administracinio arešto galėjom pusti dūmą į kaimiečių šnerves po tais griausmingai žemėn nubildėjusiais balkonais. Laimė, nieko nesutikau ir nebuvau sustojęs.
Manau, kad seimūnams pravartu būtų susidomėti krintančių balkonų poveikiu ne tik Šventupės, bet ir kitų žmonių sveikatai bei gyvybei. Tokių apleistų daugiabučių, statytų daugiau kaip prieš 35 metus ir anksčiau, Lietuvoje ne vienas. Balkonų – dar daugiau. Kita vertus, piliečiui tas pats, kas ant jo nukristų – balkonas, naikintuvas ar storas varveklis. Kol kas sekasi – krituoliai pataiko į tuščią vietą. Bet triukšmo būna nemažai. Tačiau seimūnams labiau rūpi rūkymo vietos, nes ir patys dūmą peša. Po kaimus nesibasto (rinkimai dar tolokai), todėl ir su vietiniais po balkonais jų rūpesčių neaptarinėja.
Laimė, kad negyvenu Antanašės kaime, kuris tarsi Obelių miestelio priemiestis ir kuris du žiemos mėnesius liko be vandens. Antanašė – ne Telšiai, o vandens deficitą nei seniūnija, nei rajono savivaldybė, nei dar aukštesnės valdžios nė nebandė prilyginti šilumos stygiui.
Rokiškio rajono savivaldybės administracijos direktorius Virgilijus Strazdas, kabinete užkluptas radijo korespondentės klausimo: „Kada kaimiečiai turės vandenį?“, nustebo, kad juos tebekamuoja troškulys ir žurnalistei tesugebėjo padėkoti už informaciją. Šiam politinio pasitikėjimo valdininkui, matyt, dabar labiau rūpi daugiau kaip tūkstančio litų priedas, kurį jis senokai kas mėnesį gauna ir apie kurį vietos žiniasklaida vienareikšmiškai teigia - neteisėtai.
Tačiau niekas net Vilniuje, nekalbant apie apskritį, dorai negali paaiškinti, ar tas priedas priklauso, ar ne. Įstatymų – kaip žibučių atokaitoj, todėl valdininkai nebesusigaudo, kurį taikyti.
Savivaldybės administracijos vadovo gaunami pinigai daug ką sudomino, o štai prezidento metų pranešime nuskambėjusi mintis, kad reikėtų atsisakyti apskričių, didelio rezonanso nesulaukė. Tik premjeras akcentavo, kad per keletą metų apskritys „sustiprėjo, fiksuotos jų pareigos ir atsakomybės, suformuotos specialistų grupės“. Ministras pirmininkas žada apsilankyti pas prezidentą ir paaiškinti, ką apskričių valdininkai veikia (juk ne vien namus pajūryje stato!). Reikia manyti, paaiškins taip (kaip ne kartą anksčiau), kad prezidentui teks pamiršti mintį apie valdymo sistemos decentralizavimą ir demokratizavimą. Prezidentas su premjeru lyg ir sutaria, Valdo Adamkaus pokalbis neturėtų būti panašus į susitikimą su Aukščiausiojo Teismo pirmininku. Net neabejoju, jog prezidentas Algirdo Brazausko net išeis pasitikti į priimamąjį...
Kai stiklu jau ropoja musė, o iš po stogo atbrailos senokai dingo paskutinis varveklis, būtų nuodėmė kalbėti vien apie politiką arba Marco Pontesą, pirmą brazilą, kurį rusų stotis švystelėjo į stratosferą. Brazilas aukštybėse pašmėžavo geltonais žaliais futbolo marškinėliais ir, ko gero, taps savo šalies didvyriu.
Kauno „Žalgirio“ krepšininkai niekieno nestumiami nėrė į tamsią duobę, kad net ištiesta brolio latvio Aivaro Bagatskio ranka negelbėjo. Belieka tik džiaugtis, jog lietuvių toje sugriuvusioje komandoje ne kažin kiek. Sirgaliai nušvilpė net žalgiriečių kapitoną. Bet vėlgi laimė – jis kitaspalvis.
Krepšinis lietuviams – antroji religija. O štai į trečiąją vietą, atrodo, jau kėsinasi muzika. Visos televizijos kasdien rodo dainuojančią tautą, tarsi ji daugiau nieko ir neveiktų. Kai kuriuose rajonuose koncertai tapo kasdienybe, tarytum muzikantai būtų suokalbiškai sutarę iš provincijos gyventojų pustuščių kišenių ištraukti paskutinius suglamžytus litus.
Kai kuriuos pasirodymus teko atšaukti – žmonės nepajėgūs kasdien skirti mažiausiai po 10 litų dainelėms pasiklausyti, juolab kad tas pačias melodijas kasdien girdi per televiziją ir radiją ir dar už dyką. Šviesios atminties mano uošvis pasakojo, kad jam, vaikėzui, kažkada ginkluotų vyrų buvo įsakyta tampyti armoniką, kai iš tėvo kluono vilko paskutinį kviečių maišą. Taigi linksmintis buvom verčiami nuo senų laikų. Kažin ar netrukus nepristigsim giedorėlių ir jų klausytojų - šimtai tūkstančių juodadarbiais pluša anglijose ir ispanijose. Kiti, susikrovę lagaminus, laukia lėktuvų.
Laimė, neturiu balso, tinkančio „Eurovizijai“ (nors jai tinka ir bebalsiai). Tektų su ištiesta ranka prašyti paramos, kad galėčiau pasiekti Atėnus. Kaip kai kuriems iš „LT United“... O jeigu jie nenuvažiuos – bus laimė ar nelaimė? Besilažinantieji jiems nieko gero nežada, tačiau lietuvaičiai pilni ryžto. Jei nepasiseks, tradiciškai pasiteisins – kiek davėt, taip ir pasirodėm.
Anot sporto komentatoriaus Roberto Petrausko, laimė – akimirkos džiaugsmas. Tokių akimirkų Lietuvoje – semtum neišsemtum. Juk laimė, kad neįsidarbinai „Krekenavos agrofirmoje“, bet dar didesnė laimė, kad netapai Dalios Budrevičienės kaimynu, todėl nereikia sukti galvos, sveikintis su ja ar ne. Laimė, kad nesusigundei butu Turniškėse ir dabar smagiai juokiesi žvelgdamas pro savo ne plastiko langą, kaip sujudinti to šilo gyventojai blaškosi ir zyzia. Lyg musės virš šiukšlyno.
Pro langą daug ką pamatai. Tačiau ilgiau bežiūrint suraibuliuoja akyse ir nebesusigaudai – jei tiek daug laimių mūsų žemėj, kodėl būriai nepatenkintų, bėglių, kodėl skandalas veja skandalą? Štai musė džiaugiasi, kad sušilo jos būstas, o žmonės... Jie, turtingi ar biedni, vis zyzia ir zyzia.
Rokiškis
