Per radiją pastaruoju metu girdime labai patrauklią reklamą: nuo kitų metų pradžios, kai atsisakysime nacionalinės valiutos ir įsivesime eurą, nei prekės, nei paslaugos nebrangs, didės atlyginimai, pensijos. Žodžiu, gyvenimas gerės.
Nesu labai geras matematikas, bet suprantu, kad degtukų dėžutę, kuri dabar kainuoja 11 lietuviškų centų, nuo ateinančios sausio 1-osios galėsiu nusipirkti už 3,18 europietiško cento. Kadangi dalies cento nei atkasi, nei atgnybsi, o prekės kainos niekas nenorės mažinti, tikėtina, kad ta dėžutė geriausiu atveju kainuos 4 europietiškus arba beveik 14 dabartinių centų. Pirkėjo akių ir nervų toks kainų striktelėjimas labai negraužtų. Tačiau vienas vokietis tikino, kad už pietus Hanoverio užeigoje, kaip ir anksčiau, atsiskaito tokio pat nominalo banknotu. Tik anksčiau padavėjui įteikdavo penkias markes, dabar – penkis eurus. Bet nepamirškime, kad gyvename ne Vokietijoje, o Lietuvoje. Čia žmonės tiki bet kokia į smegenis pumpuojama migla. Tad ir euro laukiančiuosius radijas nuramina. Daromės panašūs į per televiziją matytą kažkokios afrikiečių genties plikabambį, kuris ilgai, kantriai, be jokio nervų ląstelių krustelėjimo trynė du medžio pagaliukus, kol įskėlė ugnį... Afrikiečio patirtis gali praversti. Juolab yra požymių rodančių, kad ne viskas, kas sakoma arba rašoma, tampa kūnu.
Anądien nueinu į paštą sumokėti už internetą. Nesu jokių paslaugų teikėjas, todėl atskaičiuoju įprastą sumą ir tiesiu banknotus darbuotojai už langelio. Ji nušvinta baltadante šypsena („Štai ką reiškia įmonės statuso pasikeitimas“, – pagalvoju) ir mandagiai klausia, ar sutiksiu mokėti 85 centus už mokesčio priėmimą. „Ar turiu pasirinkimą?“ – teiraujuosi priblokštas spindinčio veido. „Galite mokėti banke, ten paprašys dviejų litų“, – sako. Pamiršęs, kad Vyriausybė nutarė kitaip ir ne aš, gyventojas, privalau mokėti, sukrapštau centus ir dėl viso pikto pasiteirauju, ar paslauga taps kokybiškesnė ir prie langelio išnyks eilės, kurios driekdavosi anksčiau. „Kaip Dievas duos“, – vėl šypsosi moteris. Apsidairęs pastebiu, kad klientų aptarnavimo salėje aš – vienintelis. Kur kiti mokesčių mokėtojai?
Pasirodo, nuo sausio 3-osios, kai paštas tapo akcine bendrove, čia nebepriimami mokesčiai už komunalines paslaugas. Daugelio šalies miestų komunalinių, vandens tiekimo, butų ūkio įmonių dėl padidėjusių tarifų atsisakė bendradarbiauti su Lietuvos paštu. Pasak Panevėžio apskrities centrinio pašto vadovo Juozo Pranukevičiaus, už mokesčių priėmimą iš paslaugas teikiančių įmonių nustatytas 85 ct, už mokesčių buhalterinės informacijos apdorojimą ir saugojimą – 15 ct tarifas. „Kai kurioms įmonėms tarifai pasirodė pernelyg dideli, tačiau paštas veltui dirbti negali“, – kalbėjo direktorius. Akcinės bendrovės Rokiškio komunalininkas vadovai sakė, kad per metus paštui reikėtų mokėti daugiau kaip 40 tūkst. litų. Anksčiau užtekdavo 3,5 tūkst. litų. Pašte sumokėti mokesčius galimybę prarado ir kaimų gyventojai. Jie anksčiau tai padaryti galėjo pašto skyriuose didesnėse gyvenvietėse. Rokiškėnai komunalininkai savo klientų nepaliko likimo valiai – pasitarę su savivaldybės ir seniūnijų vadovais, nusprendė kaimiečius kartą per ketvirtį aplankyti ir mokesčius surinkti.
Dėl Vyriausybės nutarimo nepaisančios tik ką iškeptos bendrovės turbūt kiek atlaidesni kupiškėnai. Pašto patalpos renovuotos, iki vidurvasario turėtų būti įdiegta didžiuosiuose šalies paštuose jau veikianti centralizuota verslo valdymo sistema. Klientų aptarnavimo salėje bus įsteigtos trys kompiuterizuotos darbo vietos, kompiuterių duomenų bazėje bus registruojamos visos siuntos, mokesčiai, leidinių prenumerata. Žodžiu, įstaigos pavadinimo kaitą galima būtų susieti su jos modernizavimu, kartu ir pagerėjusiomis, ir dar gerėsiančiomis klientų aptarnavimo sąlygomis. Atrodytų, tarsi yra pretekstas didinti paslaugų kainas.
Kaip žinia, Susisiekimo ministerija praėjusių metų gruodžio 23 d. priėmė sprendimą valstybės įmonę Lietuvos paštą pertvarkyti į akcinę bendrovę. Dar prieš tai, lapkričio 28 d., Susisiekimo ministerijoje vyko susitikimas su pašto vadovais, kuriame buvo apsvarstyta įmokų ir mokesčių priėmimo tarifų apskaičiavimo sistema. Susisiekimo ministras Petras Čėsna pritarė pašto siūlymui keisti tą sistemą, bet vadovautis Vyriausybės 1993 m. nutarimu, kuriame sakoma, kad gyventojų įmokas priimančių įstaigų paslaugas apmoka šių paslaugų ir produkcijos teikėjai. Taigi už priimtus mokesčius paštuose turi mokėti ne gyventojai, o paslaugų teikėjai. Beje, susitikime buvo nutarta nuo šių metų sausio 1-osios suvienodinti mokėjimo sąlygas visiems paslaugų teikėjams, įvedant vieną tarifą – 85 ct už kiekvieną priimtą įmoką nepriklausomai nuo įmokų, mokesčių skaičiaus.
Prašomus 85 centus sumokėjau, kaip supratau, naujos bendrovės valia tapęs man nežinomos paslaugos teikėju. Todėl nuo šiol jau abejoju radijo pranešimais apie gerėsiantį gyvenimą. Paštas, praėjusių metų gruodžio 6 d. paskelbęs, kad paslaugos gyventojams nebrangs, po mėnesio pervardijo savo klientus, savaip ėmė taikyti Vyriausybės nutarimą ir tarsi patvirtino, kad Lietuvoje eilinis pilietis tėra statistinis vienetas, kurį galima iš vienos lentynėlės nesunkiai perkelti į kitą ir iš to pasipelnyti. Užtat to afrikiečio patirtis įskeliant ugnį gali praversti. Kai sakoma vienaip, o daroma kitaip, ką gali žinoti, gal kaip tik degtukams pristigsiu naujųjų centų.
Rokiškis
