Europos Komisija 2005 metais pagavo Lietuvą manipuliuojant išsilavinimo statistika. Perskaičiavus rodiklius, mes iš pirmos nusmukome į 12-tą vietą ES pagal dirbančiųjų su aukštuoju išsilavinimu skaičių. Bet net ši statistika nenutildo valdžios kalbų, kad Lietuvoje būtina ruošti daugiau kvalifikuotų darbininkų - ko gero, darbui toje pačioje Airijoje juodadarbiais?
20 amžiaus pabaigoje prasidėjęs ir šiuo metu visame pasaulyje sparčiai vykstantis visuomenės virsmas iš industrinės į žinių (informacinę, postindustrinę, postmodernią, rizikos ir t.t.) visuomenę bei šio virsmo nulemti globalizacijos procesai sąlygoja kokybiškai visiškai kitokias nei anksčiau valstybių ekonominės ir socialinės plėtros galimybes.
Jeigu iki 20 amžiaus antrosios pusės kiekvienos valstybės gerovė priklausė nuo jos turimų gamtinių išteklių, gyventojų skaičiaus, pakrančių ilgio, klimato sąlygų tai nuo 20 amžiaus antrosios pusės žinios (mokymas, mokslas, inovacijos) tapo pagrindiniu valstybių nacionaliniu turtu bei jų ekonominių ir kitokių galių garantu.
Šiuolaikiniame pasaulyje mokymas, mokslas, inovacijos tampa svarbiausiu ne tik atskirų valstybių bet verslo struktūrų bei atskirų asmenų sėkmę lemiančiu veiksniu ir neatsitiktinai tam tikslui skiriamas vis didesnis atskirai paimtų valstybių, tarptautinių politinių ir ekonominių organizacijų, verslo susivienijimų ir atskirų verslo atstovų dėmesys bei finansiniai ištekliai.
Neįmanomi inovacijos procesai, kaip ir mokslo žinių kūrimo bei jų sklaidos procesai tose valstybėse, kur nėra pakankamai šiuolaikinį mokslą bei technologijas gerai išmanančių žmonių. Pažangiausių pasaulio ekonomikų patirtis (Suomija, Japonija, Airija, JAV, Kanada ir kt.) liudija, kad absoliuti nacionalinių gėrybių visuma yra sukuriama inovacijų į aukštosiomis technologijomis grindžiamą gamybą bei inovacijas į valdymą dėka. Neatsitiktinai, šiose valstybėse beveik pusė darbingo amžiaus visuomenės narių turi universitetinį išsilavinimą.
Vyriausybės intensyviai plėtoja savo šalių edukacines sistemas bei mokslinių tyrimų pajėgumus, kuria ir peržiūri inovacijų strategijas bei politikas.
Neregėto masto universitetų plėtra vyksta pastaraisiais metais į dinamiškiausių pasaulio ekonomikų tarpą patekusioje Kinijoje, kurioje jau eilė metų bendras vidaus produktas padidėja virš 10 proc. Nuo 1980 metų iki 2003 metų Kinijos universitetuose studentų pagausėjo virš 8 kartų.
Negana to, kinai nedvejodami pasinaudoja rinkos mechanizmais savo tikslams – technologijų nukopijavimu bei jų pritaikymu nacionalinės ekonomikos interesams. Sudėtingam aukštųjų technologijų nukopijavimo bei pritaikymo (inovacijų) procesui yra ne mažiau reikalingi aukšto universitetinio išsilavinimo specialistai, nei mokslo žinių kūrimo procesui.
Analogiškus žinių visuomenės plėtros procesus galime stebėti ir kituose sparčiausiai ekonomiškai besivystančiuose pasaulio valstybėse, kaip Indijoje, Brazilijoje, Pietų Korėjoje, Singapūre, Taivanyje ir kitose dar neseniai buvusiose atsiliekančiose ekonomikose, o dabar tituluojamose ekonomikų plėtros „tigrais“ pasaulyje.
Europos Sąjungoje numatoma iki šio dešimtmečio pabaigos paversti Europos ekonomiką į konkurencingiausią „grįstą mokslu“ pasaulio ekonomiką. Pirmą kartą apie tai buvo paskelbta 2000 metais Europos Sąjungos valstybių vadovų susitikime Lisabonoje.
2005 metų spalio mėn. pirmininkaujančios Europos Sąjungoje valstybės – Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas T. Blairas, kalbėdamas Europarlamente, nurodė mokslo ir inovacijų plėtrą bei Europos universitetų konkurencingumo didinimą, kaip vieną iš svarbiausių Europos Sąjungos ateities politikos prioritetų. Panašaus pobūdžio bei tokio lygio politinių pareiškimų iki šiol nebūta visoje Europos Sąjungos istorijoje.
Rusijos Vyriausybė pateikė Dūmai svarstyti 2007 metų biudžeto projektą, kuriame svarbiausiu prioritetu numatyta žmogiškųjų išteklių plėtros finansavimas, nors Rusija labai stokoja investicijų į savo neišmatuojamų gamtinių išteklių eksploatavimo finansavimą.
Pasaulio plėtros ir bendradarbiavimo organizacijos (OECD) duomenimis 2003 m Airijos universitetų indėlis į savo šalies ekonomiką vien tik už užsienio studentų mokymą sudarė 275 milijonus eurų, o visame pasaulyje užsienio studentai sumokėjo už studijas 30 milijardų JAV dolerių. Kaip šia proga neprisiminti, kad Airijos universitetai prieš įstojant Airijai į ES buvo tikrai ne geresnėje padėtyje nei Lietuvos universitetai, mūsų valstybei 2004 m. tampant ES nare.
Žinant, kad Lietuva neturi gamtinių išteklių, nenorom kyla klausimas, kodėl mūsų valstybėje netampa prioritetu žmogiškųjų išteklių plėtros finansavimas, kaip Airijoje, Rusijoje, Kinijoje, Švedijoje ir aplamai visame šiuolaikiniame pasaulyje. Juk, iš esmės, mes ir neturime daugiau į ką investuoti. Tai turėtų būti mūsų prioritetų prioritetas.
Pasaulio universitetų paslaugų rinka sparčiai plėtojama ir tampa perspektyvia paslaugų verslo šaka (mokymosi, mitybos, pragyvenimo išlaidos). Numatoma, kad per artimiausius penkiolika metų studentų pasaulyje pagausės nuo 1,9 milijardo 2005 m. iki 5,8 milijardo 2020 m. ir tam valstybės intensyviai ruošiasi.
Tuo tarpu mūsų valstybėje kyla rimtos grėsmės universitetinio išsilavinimo aplamai egzistavimui, kai nuolat girdima valdžios vyrus ir kai kuriuos intelektualus kalbant apie specialistų su universitetiniu išsilavinimu perteklių Lietuvoje bei būtinybę ruošti daugiau kvalifikuotų darbininkų (ko gero darbui toje pačioje Airijoje juodadarbiais)?
Tenka tik apgailestauti, kad netgi Europos Sąjungos struktūrinių ir Sanglaudos fondų Lietuvoje prioritetai yra teikiami ne studijų, mokslo ir technologijų plėtrai, kaip Airijoje ir kitose ES valstybėse ir ne gyventojų universitetinio išsilavinimo lygio priartinimui prie nūdienos dinamiškiausių pasaulio valstybių lygio.
Vienoje iš Europos Komisijos ataskaitų pažymima, kad Lietuvoje iki 2005 metų buvo manipuliuojama gyventojų išsilavinimo statistika ir tokiu būdu pagal dirbančiųjų gyventojų su aukštuoju išsilavinimu skaičių buvo pirmaujama Europoje. Ten pat nurodoma, kad pasinaudojant tarptautinės statistikos metodika 2005 metais šie rodikliai buvo perskaičiuoti ir Lietuva atsidūrė 12 vietoje tarp ES valstybių pagal dirbančiųjų su aukštuoju išsilavinimu skaičių, kas savo ruožtu įrodo nepakankamą dirbančiųjų žinių lygį.
Ataskaitoje nurodoma, kad neatsižvelgiant į tai Lietuvos valdžia 2005 metais priėmė labai keistus ir šiuolaikinio tarptautinio konteksto neatitinkančius politinius sprendimus dar labiau sumažinti studentų priėmimą į Lietuvos universitetus.
Iš mūsų valstybės nomenklatūros kalbų bei darbų galima spręsti, kad vis dar tebegyvenama sovietmečio statistikos duomenų manipuliavimo įpročiais, atsitvėrus geležine uždanga nuo pasaulio agrarinėje arba geriausiu atveju industrinėje visuomenėje ir nepajėgiama suvokti tų permainų, kurios vyksta šiuolaikiniame pasaulyje, formuojantis globalinei žinių visuomenei.
