Korupcija – toks pat senas reiškinys kaip valstybė ir valdininkija. Pradedant biurokratiniu Egipto faraonų aparatu ir baigiant XXI a. demokratiškiausių pasaulio valstybių valdininkija, istorijoje nestokojama duomenų apie valdininkų imamas savavališkas duokles (kyšius) iš savo pavaldinių.
Tarptautinė nevyriausybinė organizacija „Transparency International“ kasmet vertina nūdienos pasaulio valstybes pagal jų valdininkijos korumpuotumo laipsnį ir, deja, kol kas nesuranda tokios, kuriai korupcijos reiškinys iš viso būtų svetimas.
Žmogaus, kaip biologinės ir socialinės būtybės, prigimtis nedaug tepasikeitė nuo Egipto civilizacijos ar Romos imperijos iki šiuolaikinės postmodernistinės visuomenės, nors būta daug bandymų ją pakeisti visokiausiomis priemonėmis: itin žiauriomis (Leninas, Hitleris, Mao, Pol Potas) ar švelnesniu auklėjimu, švietimu (Aristotelis, Seneka, Volteras, Ruso).
Mažai tikėtina, kad ateityje kada nors kam nors ją pavyks iš esmės pakeisti, tam panaudojant visas žmonijos išminties galimybes. Tad, matyt, dabarties bei ateities kartoms teks susitaikyti ir su valstybėse vis dar egzistuojančiu korupcijos reiškiniu.
Klausimas lieka tik vienas: koks jis – tas korupcijos laipsnis vienoje ar kitoje valstybėje ir kas lemia, kad šis reiškinys vienose valstybėse yra labiau išplitęs bei kelia rimtas grėsmes jų ir visuomenių stabilumui, o kitose sumažintas iki tokio lygio, kad nedaro esminės žalos darniai visuomenių ir valstybių plėtrai.
Visose valstybėse vienodai gerai žinomos pagrindinės korupcijos mažinimo priemonės: baudų už korupciją, atsakomybės, valdininkų algų, išlaidų specialiosioms tarnyboms didinimas, „karštos linijos“, visuomenės švietimas (nepakantumo korupcijai didinimas). Šias priemones visame pasaulyje aktyviai propaguoja tarptautinė organizacija „Transparency International“, nes korupcija stabdo ne tik darnią atskirų valstybių ir visuomenių plėtrą, bet ne mažiau žalos daro apskritai viso pasaulio ekonominei bei socialinei raidai.
Nesunku pastebėti, kad šiomis išvardytomis priemonėmis galima sumažinti korupciją, bet jai neįmanoma daryti esminės įtakos, jei valstybėse nėra pagrindinių demokratijos institutų arba jie neveikia, jei nėra šiuolaikiško viešojo administravimo (kaip dabar priimta vadinti – šiuolaikinės viešosios vadybos), jei nefunkcionuoja naujausiais mokslo bei praktikos laimėjimais besiremianti valdininkijos formavimo sistema.
Apie tai akivaizdžiai liudija per ištisus dešimtmečius turtingųjų pasaulio valstybių be jokio efekto mestos milžiniškos lėšos kai kurių besivystančių Afrikos ir Lotynų Amerikos valstybių ekonominei ir socialinei plėtrai skatinti bei kovai su korupcija. Apie tai liudija ir mūsų valstybėje besiklostanti situacija, kai per 15 Nepriklausomybės metų niekaip nesugebama peržengti „Transparency International“ nustatyto 5 balų rodiklio, skiriantį mažai korumpuotas valstybes nuo valstybių su rimtomis korupcijos problemomis. Pastarųjų privengia tarptautinės kapitalo investicijos, jose nėra deramų sąlygų užsiimti skaidriu ir atviru verslu, be to, tvyro grėsmė pagrindinėms žmogaus teisėms.
Tokia situacija mūsų valstybėje klostosi nepaisant to, kad Lietuvos visuomenė labai gerai suvokia korupcijos keliamus pavojus. Štai pagal „TNS Gallup“ 2005 metų tyrimo rezultatus Lietuvos įmonių vadovai iš dešimties didžiausių mūsų visuomenės problemų pirmiausia nurodo emigraciją ir korupciją. Eiliniai Lietuvos gyventojai korupciją irgi įvardija kaip vieną svarbiausių visuomenės problemų.
Susidaro paradoksali situacija: visuomenėje labai aiškiai suvokiama korupcijos žala, o valstybėje padėtis negerėja, netgi pastaraisiais metais, „Transparency International“ duomenimis, padėtis pablogėjo, palyginti su ankstesniais metais ir kitomis pasaulio valstybėmis. Akivaizdu, kad tokia padėtis gali susiklostyti tik tose valstybėse, kurių visuomenės nuomonė apie korupciją neturi įtakos valstybės valdžios institucijose (valdininkų) priimamiems sprendimams tuo klausimu ir kurių valdantysis elitas savanaudiškais tikslais nesiekia keisti susidariusios korumpuotos padėties.
Visose valstybėse, kuriose pavyko sėkmingai apriboti korupciją bei kitokį organizuotą nusikalstamumą, bene svarbiausia kovos su šiais reiškiniais priemone tapo pajamų bei įgyto turto deklaravimas.
Tuo tarpu mūsų valstybėje – niekam ne paslaptis – valdininkas už porą tūkstančių litų per mėnesį nesiekiantį atlyginimą neretai sugeba įsigyti kelis ištaigingus namus Vilniuje, Palangoje, Kaune, be to, su žemės sklypais prestižinėse vietose. Turbūt ne vienas nesunkiai galėtume surasti panašių pavyzdžių tarp savo giminių, bendradarbių ar pažįstamų. Ir absoliučiai niekam iš valstybės institucijų, netgi atsakingų už kovą su korupcija, tai neužkliūna, nors visuomenėje dėl to kyla didžiulis nepasitikėjimas ir pasipiktinimas valdžia, o kartu ir savo valstybe. Tai įrodo ir metai iš metų nesikeičiantys sociologinių tyrimų rezultatai, rodantys absoliutų visuomenės narių nepasitikėjimą savo valdžios institucijomis.
Ta proga vertėtų prisiminti prieš kelias savaites vykusius debatus Lietuvos Seime ir žiniasklaidos priemonėse, kai viena parlamentinė partija atkakliai siekė, kad valdininkai būtų įpareigoti įrodyti savo disponuojamų turtų įsigijimo teisėtumą, o kitos valdančiosios partijos atkakliai tam priešinosi. Ir galiausiai niekas nepasikeitė – iš valdininkų Lietuvoje nebus reikalaujama pajamų legalumo įrodymų, už ką įsigyti tie ištaigingi namai ir kitokie turtai?! Akivaizdu, kad tam besipriešinanti valdžios nomenklatūra turi ką slėpti nuo visuomenės ir kad ji kaip velnias kryžiaus bijo paviešinti savo turtus. Galima prisiminti ir tą didelę baimę politiškai įvertinti „Draugystės“ viešbučio įsigijimo paslaptis.
Demokratiniame pasaulyje itin daug dėmesio skiriama viešųjų gėrybių skirstymo skaidrumui bei už tai atsakingų valdininkų parinkimui. Štai pagal 2002 metais patvirtintą Europos Sąjungos institucijose dirbančių valdininkų mokymo ir mobilumo programą valdininkų kaita kas 4–5 metai privaloma visose pareigybėse, kurios yra susijusios su fondų, subsidijų ir kitokių gėrybių bei privilegijų skirstymu. Tokiuose postuose valdininkams neleidžiama per ilgai užsisėdėti, nes suvokiama, kuo tai gali baigtis.
Tuo tarpu kiekvienoje mūsų valstybės ministerijoje galima surasti ne vieną valdininką, kurie ištisus dešimtmečius skirsto mūsų visų pinigėlius biudžeto lėšų pavidalu kasmet vis tiems patiems savo bičiuliams – kaip subsidijas, dotacijas, paramą ar kitokiomis formomis. Apie juos susiformuoja savas „draugų“ ratas (klanas). Neretai jie netgi oficialius konkursus pinigams gauti suorganizuoja, o į jų komisijas vėlgi susodina to paties klano žmones.
Lietuvos valdžios nomenklatūrai jokios valdininkų mobilumo programos nereikalingos, kaip nereikalinga ir pažangiausia pasaulinė naujosios viešosios vadybos patirtis, nes priešingu atveju privilegijų ir pinigų skirstymas gali išsprūsti iš nomenklatūros kontrolės.
Demokratinėse valstybėse valdininkai į su viešųjų gėrybių skirstymu susijusias pareigybes atrenkami viešųjų konkursų keliu tik įrodę atitinkamą savo išsilavinimą bei gebėjimus. Tokius konkursus organizuoja itin kvalifikuotos institucijos (ES tam tikslui specialiai įsteigta Personalo atrankos įstaiga). Privačios kompanijos samdo tokį darbą išmanančias kitas privačias įmones. Demokratiniame pasaulyje jau veikia ir toliau sėkmingai plėtojamos naujausiais mokslo, technologijų laimėjimais bei pažangiausia praktika pagrįstos valdininkų atrankos procedūros.
Lietuvoje valdininkai dažnai parenkami be jokio konkurso arba suorganizuojamas konkursas „dėl akių“, kurio laimėtojas yra iš anksto žinomas, patikimas ir savas nomenklatūrai žmogus.
Nors mūsų valstybėje priimta apie dešimt įstatymų, vienaip ar kitaip reglamentuojančių korupcijos prevenciją, patvirtintos bent kelios nacionalinės kovos su korupcija programos, bet susidaro situacija, kurią prieš porą tūkstantmečių yra apibūdinęs vienas Rytų išminčius: „įstatymai patys neveikia“.
Argi ne todėl Lietuva nuo 2003 iki 2005 m. „Transparency International“ tarptautinių korupcijos reitingų lentelėje smuktelėjo iš 36 į 44 vietą? Ir visai neaišku, kiek dar nusmuks ateityje, kai skandalingai be konkursų paskirti Darbo partijos valdininkai pradės savo veiklą skirstydami Europos Sąjungos pinigėlius bei kitas viešąsias gėrybes.
Galbūt visuomenei bent kiek apraminti naujieji ministrai plačiai, pasitelkę viešuosius ryšius, pareklamuos vieno ar kito ne konkurso keliu paskirto valdininko atleidimą iš darbo? Tik tokio valdininko pakeitimas, kad ir kaip per viešųjų ryšių tarnybas jis būtų paskelbtas, negali turėti esminės įtakos susiformavusiai ydingai kadrų parinkimo sistemai, nes be jos nomenklatūrai ateitų galas.
O gal galima tikėtis iš naujai suformuotos Lietuvos Vyriausybės, kad mūsų valdininkija pradės sąžiningai įrodyti įsigytų turtų atitiktį savo darbinėms ar kitokioms legalioms pajamoms; kad žmonės į darbą bus priimami vien tik pagal viešuosius konkursus, suorganizuotus remiantis naujausiais mokslo ir pažangiausios praktikos laimėjimais; kad Lietuvos valstybėje kada nors pradės funkcionuoti valdininkų mobilumo programos; kad mes savo valdininkijos veiklą reglamentuosime vadovaudamiesi tais pačiais principais, kaip ir tose valstybėse, kur yra maža korupcija, o žmonės gerai gyvena? Galbūt tada ir Lietuvoje žmonės pradės gyventi taip, kaip ir tose kitose valstybėse, nebenorės emigruoti iš Lietuvos?
Naujasis Lietuvos premjeras viešai pareiškė kovai su korupcija į savo komandą kviesiantis net opozicijos atstovus, žinančius būdų, kaip tą korupciją įveikti. Netenka abejoti, kad tiek pozicijoje, tiek opozicijoje yra pakankamai daug žmonių, išmanančių, kaip įveikti korupciją Lietuvoje, ir galinčių sėkmingai patarinėti premjerui.
Tik kyla klausimas – ar nomenklatūrai pakaks politinės valios atsisakyti to, kas buvo taip įprasta per dešimtmečius ir be ko pati nomenklatūra tampa ne nomenklatūra?
