Jau seniai buvo suvokta, kad darna visuomenėje įsigali tada, susiformuoja gausus vidurinis visuomenės sluoksnis, kai darbas „sau“ dominuoja prieš darbą „ponui“. Bet šiandieninėje Lietuvoje žemės ūkis plėtojamas Lotynų Amerikos tipo latifundinės nuosavybės kryptimi: su labai turtingais savininkais ir daugybe bežemių samdomų darbininkų.
Jau seniai buvo suvokta, kad darna visuomenėje ir žmogaus harmonija su aplinka įsigali tada, kai visuomenėje susiformuoja gausus vidurinis visuomenės sluoksnis, kai darbas „sau“ dominuoja prieš darbą „ponui“.
Apie tai liudija ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bei Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto įsitikinimas, kad darbas savo ūkyje yra nepalyginamai produktyvesnis negu karaliaus, kunigaikščio ar bajoro žemėse, kad tokiu darbu sukuriama daugiau gėrybių, kad dėl to surenkama daugiau mokesčių, valstybė darosi tvirtesnė.
Tuo pagrindu 1557 m. išleistas „Žygimanto Augusto Valakų reformos“ įstatymas, pagal kurį kunigaikščio ir kitų žemvaldžių žemės buvo išdalintos valstiečiams po 1 valaką (1 valakas ~ 20 ha).
Dėmesio vertas sutapimas – šio amžiaus pradžios Europos Sąjungos visų valstybių vidutinis fermerio ūkis, susiformavęs per laisvos rinkos šimtmečius irgi nedaug teviršija 20 ha.
Įdomu vertinti to istorinio laikotarpio Lietuvos valdovų politinius sprendimus kitų Europos valstybių kontekste. Švedijoje tik nuo 17 a. antros pusės karaliaus valdžia pradėjo valstiečius išvaduoti iš bajorų valios ir tik 19 a. pradžioje žemė perėjo jų nuosavybėn. Danijoje tik 1851 m. buvo pravesta žemės reforma, pagal kurią buvo leista valstiečiams žemę išsipirkti. Panašiu metu šie procesai vyko ir kitose Vakarų Europos valstybėse.
Europoje nuo Lietuvos ir Žygimanto Augusto prasidėjo bendruomenių su stipriu viduriniu visuomenės sluoksniu formavimas. Žinant, kad absoliuti dauguma žmonių tada gyveno kaimuose, nesunku suvokti,kad tokiu būdu buvo padėtas Vakarų Europos valstybių tolimesnės sėkmingos plėtros pamatas.
Tuo metu Europoje susiformavęs šeimos darbu grindžiamas ūkininkavimas išliko iki dabar ir įkūnija tradicinę Europos kaimo gyvenseną, kuri simbolizuoja bendruomeniškumą, savitarpio pagalbą, susikaupimą, žmogaus prisirišimą prie gamtos ir harmoniją ekosistemose.
Europos ir ne tik Europos miestuose tuo pačiu pagrindu įsitvirtino smulkus ir vidutinis verslas, kuris po šiai dienai sukuria didžiąją dalį valstybių bendro vidaus produkto.
Rusijos okupuota Lietuva buvo atskirta nuo Europos ir nublokšta toli į praeitį. Rusija buvo paskutinė valstybė Europoje 1861 metais panaikinusi baudžiavą ir tik 1918 metais išsikovojusi Nepriklausomybę Lietuva pradėjo vykdyti sparčias žemės reformas, kurias iš esmės užbaigė iki naujos Rusijos okupacijos.
Vos tik spėjus atkurti Lietuvos Nepriklausomybę 1919 m. Laikinoji Lietuvos Vyriausybė savo deklaracijoje paskelbė, kad svarbiausias Vyriausybės darbas yra žemės reforma ir kad žemė bus duodama mažažemiams ir bežemiams, ją paėmus iš tų, kurie patys žemės nedirba.
Nors žemės atėmimas iš savininko prieštaravo katalikiškos moralės normoms, valdžią turint krikščionims demokratams, kunigas M.Krupavičius vykdė reformą, kurios metu iš dvarininkų buvo paimta žemė į valstybės fondą, jiems paliekant tik po 80 ha žemės.
Lietuvoje formavosi šeimos ūkiai, kuriuose nyko samdomas darbas, pradėjo dominuoti efektyvus savininko darbas, formavosi stiprus vidurinis visuomenės sluoksnis, mažėjo visuomenės turtinė diferenciacija. Viską vėl nutraukė nauja okupacija.
Tenka tik apgailestauti, kad ir visos Lietuvos vyriausybės po 1991 m. Nepriklausomybės atstatymo, linko ignoruoti 1919 m. ir 1557 m. Lietuvoje vykdytų ir visuotiniai pripažintų ūkio reformų pažangias idėjas.
Štai pagal 2003 m. vykusio visuotinio žemės ūkio surašymo duomenis net 11,4 proc. visų Lietuvos pasėlių ploto priklausė 89 ūkiams, kurių kiekvieno plotai viršijo 1 000 ha.
Tuo tarpu iki 5 ha pasėlių plotais disponavo net 233 117 ūkiai, kuriems tepriklausė tik 23,6 proc. visų pasėlių plotų.
2003 m. patvirtintoje Lietuvos Nacionalinės darnaus vystymosi strategijoje nurodoma, kad darnios plėtros koncepcijos pagrindą sudaro 3 lygiaverčiai komponentai – aplinkosauga, ekonominis ir socialinis vystymasis.
Nepaisant to, Lietuvos žemės nuosavybės teisė sudaro galimybes disponuoti nepamatuotai dideliais žemės plotais. Daugelio ES valstybių teisė (Danijos, Prancūzijos ir kt.) reglamentuoja žymiai mažesnius žemės nuosavybės limitus nei Lietuvoje.
Nūdienos Lietuvos teisinė sistema nenumato jokių privataus miško nuosavybės limitų ir pagal Lietuvos Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateikiamus statistikos duomenis jau yra tokių privačių miškų valdų, kurios gerokai viršija 2 000 ha.
Lietuvos žemės ūkis ir miškininkystė plėtojama Lotynų Amerikos tipo latifundinės nuosavybės kryptimi su labai turtingais savininkais visuomenėje iš vienos pusės ir su daugybe bežemių samdomų žemės ūkio ir miško darbininkų iš kitos pusės.
Egzistuoja ne vien teorinės prielaidos, kad Lietuvos privatūs miškai gali tapti keleto labai turtingų miškų savininkų nuosavybe, o tie keletas savininkų gali disponuoti ne itin Lietuvos valstybingumą siekiančių įtvirtinti užsienio valstybių kapitalo ištekliais.
Akivaizdu, kad dabar galiojanti Lietuvos teisė sudaro prielaidas formuotis žemvaldžių ir mažažemių luomams, egzistuoti ekonomiškai neefektyviam samdomam darbui žemės ūkyje ir miškininkystėje, nevaržomai miškininkystėje ir žemės ūkyje įsitvirtinti užsienio kapitalui, skatinti nusivylusių Lietuvos gyventojų emigraciją, užsieniečių imigraciją, nestabilumą valstybėje.
Teiginys, kad didelė agrarinė įmonė yra pranašesnė už valstiečio ūkį, nuo 1864 m. įvykusio Pirmo internacionalo kongreso tapo neginčijama socialistinės doktrinos dalimi.
Nors šios doktrinos pagrindu sukurta Sovietų imperija, kurioje dominavo didelės agrarinės įmonės, sugriuvo, bet pati doktrina vis dar turi daug šalininkų postkomunistinių valstybių senojoje valdininkijoje.
Buvusi komunistinė nomenklatūra bei „naujieji lietuviai, rusai ir t.t.“ įsitvirtino žemės ūkio bendrovių vadovais arba sugebėjo įsigyti kur kas daugiau žemės ir miško nuosavybėn negu jos turėjo prieš 1919 metų reformą Lietuvos dvarininkai. Negana to, jie be jokių plotų apribojimų pusvelčiui įsigijo gražiausias paežerių, paupių, pajūrio žemes.
Be to, jiems atiteko didžioji Lietuvos valstybės bei Europos Sąjungos skirtos paramos dalis. Dėl to gilėjo visuomenėje socialinė atskirtis, didėjo emigracija, atsirado kitos su tuo susijusios problemos.
Konservatyviojo požiūrio ideologai pasisako už šeimos darbu grindžiamą ūkininkavimą, tradicinę Europos kaimo gyvenseną, kuri jiems simbolizuoja bendruomeniškumą, savitarpio pagalbą, susikaupimą, žmogaus prisirišimą prie gamtos.
Kaip matome iš pateiktų pavyzdžių, konservatyviajai ideologijai Lietuvoje po 1991m. nebuvo lemta pasireikšti.
Galima teigti, kad iki pastarojo laiko verslo plėtrą Lietuvoje vis dar lemia stiprus socialistinės ideologijos paveldas, kuris persipina su Lotynų Amerikos pavyzdžio latifundinio ūkininkavimo ideologija. Abiem atvejais yra eliminuojamas šeimos darbu grindžiamas ūkininkavimas, neskatinamas smulkus ir vidutinis verslas, eliminuojamas vidurinis visuomenės sluoksnis, visuomenėje atsiranda beturčių samdinių ir turtingų savininkų luomai bei su tokia socialine diferenciacija susijusi nedarna ir nestabilumas visuomenėje bei valstybėje.
