Vilniaus Žemutinės pilies Senojo arsenalo rūmuose, Taikomosios dailės muziejuje, šiuo metu veikia pirmoji Valdovų rūmų radinių ekspozicija. Ilgalaikė paroda, kasmet Valstybės dienai vis papildoma naujais eksponatais, veiks iki pat 2009 m., t.y. kai bus atkurti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai.
Ekspozicijoje rodomi Žemutinės pilies teritorijoje per archeologinius tyrimus rasti ir P. Gudyno restauravimo centre restauruoti vertingiausi radiniai, kurie plačiajai visuomenei, specialistams bei užsienio svečiams pirmą kartą pristato tokį gausų ir iki šiol dar per menkai žinomą Valdovų rūmų paveldą.
Apie istoriją ir jos pamokas, apie atstatomus Valdovų rūmus ir jų reikšmę praeities kultūros pažinimui Lietuvos radijo laidoje “Kultūros savaitė” žurnalistė Gailutė Jankauskienė kalbėjosi su parodos konsultantu istoriku hum.m.dr. Vydu Dolinsku.
Pokalbį pradėkime nuo parodos. Jūs esate vienas iš jos rengėjų, jos konsultantas. Gal trumpai apibūdinkite šią ekspoziciją, kuri, manyčiau, savo unikalumu pralenkia turbūt daugelį ankstesnių su Valdovų rūmais susijusių parodų.
Tai iš tikrųjų yra turbūt pati įdomiausia, didžiausia, įspūdingiausia paroda iš iki šiol rengtų. Anksčiau praktiškai buvo eksponuojami tik kai kurie pavieniai reliktai, gauti iš Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojų buveinės - Pilių tyrimų centro. Platesnei visuomenei jie buvo ganėtinai sunkiai prieinami. Na, o ši paroda eksponuoja apie tūkstantį labai įvairios rūšies radinių, rastų per paskutinį 20-metį.
Ekspozicijoje unikalūs radiniai - nuo architektūrinių detalių, labai didelių, sunkių eksponatų, kurie sveria kartais ketvirtį tonos, - iki visiškų smulkmenų - juvelyrikos, monetų ir t.t. Didžiausią ir įspūdingiausią ekspozicijos dalį sudaro architektūrinės keramikos kūriniai. Tai yra įvairių epochų - nuo gotikos iki ankstyvojo baroko - įvairių atspalvių krosnių kokliai, oda, medis, buitiniai indai, metalas…
Kasmet paroda Valstybės dienai bus atnaujinama, kadangi tų radinių jau yra sukaupta per 300 tūkstančių. Skaičius iš tikrųjų stulbinantis ir ateityje tikrai dar daug ką galima bus rodyti. Pavyzdžiui, šiuo metu visiškai neeksponuojame stiklo. O yra rasta nemažai Venecijos stiklo fragmentų, taurių… Ateity tikimės parodyti ir Jogailos monetų lobį.
Ko gero, ši paroda šiandien jau galėtų būti toks labai aiškus atsakymas Valdovų rūmų atstatymo skeptikams, oponentams, kurie visą laiką sakydavo, kad atstatymui nepakanka istorinės, archeologinės medžiagos... Nėra Valdovų rūmų tikroviškos vizijos. Mes tik įsivaizduojame ją. Ar galima sakyti, kad šitie radiniai jau pakankamai byloja apie tai, kokie buvo tie rūmai tikrovėje?
Iš tikrųjų informacijos niekada nebūtų per daug. Ir objektyviai šnekant, reikia pasakyti, kad jos tikrai nėra per daug. Visi, kurie tyrinėja Valdovų rūmus - ar projektuoja jų atkūrimą, ar rengia interjerų ir ekspozicijų programas, - visi tikrai džiaugtųsi, jeigu tos informacijos būtų keleriopai daugiau. Bet ir tai, kas jau yra surasta, iš tikrųjų yra labai informatyvu. Ir, aišku, kai kur gal labiau hipotetiškai, kai kur tie radiniai labai padės atkurti Valdovų rūmus.
Pavyzdžiui, tos architektūrinės detalės yra iš įvairaus akmens. Jos jau dabar tarnauja Valdovų rūmų atstatymui. Šiuo metu jau vyksta mūro darbai. Ir vilniečiai, praeidami pro šalį, turbūt pastebėjo, kad mūre yra palikti tokie specialūs įgilinimai, reikalingi įmontuoti langų aprėminimus ir t.t. Būtent pagal šiuos radinius meistrams jau yra užsakyti visi karnizų profiliai. Ir architektai, remdamiesi analogine medžiaga (vyko kelios tiriamosios specialistų ekspedicijos į Italiją, į Vidurio Europą), atrado identiškos palangės pavyzdį, kaip tie profiliai buvo naudojami Italijos pilyse ar kitur.
Dar vienas pavyzdys. Parodoje yra eksponuojama viena labai reto ir labai brangaus žalsvo marmuro nuolauža. Toks marmuras net Italijos pilių portaluose buvo naudojamas kaip inkrustacija, tarsi pusbrangis akmuo. O čia, nors ir nelabai storo, matyt, profilio būta, bet visa anga buvo apvesta ištisai būtent tokiu marmuru! Tai irgi galima šiek tiek bandyti įsivaizduoti, kaip tie mūsų Valdovų rūmai iš tikrųjų atrodė. Mūsų valdovai tikrai nebuvo absoliutūs ubagai, palyginti su Europa. Kai kuriais atvejais netgi galima sakyti, kad savo prabanga, savo ištaigingumu jie lenkė kai kuriuos Europos valdovų rūmus. Aišku, mes greičiausiai tokios prabangos nebepajėgsime atkurti, neturėdami pakankamai duomenų, bet pasistengsime kitomis priemonėmis pabandyti atkurti tą buvusių rūmų įvaizdį. Tiesiog jį pakomentuoti, pristatyti lankytojams iš tų duomenų, kuriuos turėsime.
Beje, šita paroda, pateiks daug atsakymų. Ir ne tik mūsų oponentams. Jie dažnai ir nesilanko tokiuose renginiuose: jiems dažniausiai ne argumentai svarbu. Bet pirmiausia ši paroda turi edukacinius tikslus, ji yra skirta žmonėms, dirbantiems prie rūmų atkūrimo, ir, aišku, plačiajai visuomenei, kad galėtume patys susivokti tuose radiniuose. Juk kartais būtent dėl skeptikų iškreiptos informacijos tiek ir kultūrinei visuomenei, tiek ir besidomintiems moksleiviams sunku suvokti tuos dalykus. Todėl tokie vizualiai įtaigūs radiniai, tikiuosi, kai kurias fobijas išsklaidys. O ir specialistams yra į ką pasižiūrėti. Juolab kad daugelis dalykų iš tikrųjų bus matoma pirmą kartą.
Vienas bene didžiausių Valdovų rūmų atstatymo entuziastų d. Napoleonas Kitkauskas, pristatydamas šią parodą, pasakė, kad Žemutinės pilies teritorija, kuri jau bene du dešimtmečius yra kasinėjama, tyrinėjama, mums vis dar yra neperskaityta knyga. Vadinasi, mokslininkų dar laukia didelis tyrinėjimų procesas. Jūsų nuomone, ar tos nežinomos archeologinės medžiagos dar yra daug likę? Ar bus įmanoma pakankamai ją ištyrinėti? Juk vis dėlto rūmai yra pačiame miesto centre ir miestą griauti, turiu galvoje “griauti” gerąja prasme - t.y. jį tyrinėti, kasinėti, nėra taip paprasta šiandien. Ar neatsitiks taip, kad po kelerių metų baigsis visi tyrinėjimai, rūmai bus atstatyti, o mes dar labai mažai žinosime apie savo praeitį. Tiesiog nesuspėsime daug ko sužinoti.
Tyrinėjimai Valdovų rūmų teritorijoje iš tikrųjų davė labai įdomios ir labai daug medžiagos. Ypač apie tą pradinį Lietuvos, kaip valstybės, civilizacijos raidos etapą. Galbūt nuo XIII amžiaus ir dar ankstesnių laikų. Ir čia dr. N. Kitkauskas, vienas kompetentingiausių ir ilgiausiai Žemutinę pilį tyrinėjančių specialistų, iš tikrųjų yra teisus dėl tų dar nepakankamų mūsų istorijos knygos perskaitymų ir nepakankamų apibendrinimų. Bet čia reikia turėti galvoje dar kelis aspektus. Pirmiausia net Valdovų rūmų teritorija dar ne visa yra ištirta. Pavyzdžiui, dar yra tyrinėjamas kiemas bei Valdovų rūmų aplinka. Atrodo, kad tie Valdovų rūmai buvo ne tik tie žinomi keturi korpusai, oficinos ir t.t. Žodžiu, tyrimai bus tęsiami ir toliau, netgi atstačius Valdovų rūmus.
Taigi tas “knygos skaitymas” bus tęsiamas. Pagaliau kiekvieną dieną yra randama kas nors nauja. Štai ir šioje mūsų aptariamoje parodoje yra rodomos kelios įspūdingos architektūrinės detalės. Pavyzdžiui, kolonos bazė. Ji, matyt, yra gal kapitelio, o gal kokio skliauto pėdos ornamentuotas fragmentas… Ir jis yra rastas tiktai vos prieš kokį mėnesį. Žodžiu, tos medžiagos dar yra ir jos bus nuolat, o jai ištirti prireiks keliasdešimties metų, jeigu ne dar daugiau.
Kita vertus, Pilių tyrimų centras, kaip žinote, keletą metų tikrai labai sunkiai gyveno, neturėjo jokio finansavimo. Ir čia dirbantys žmonės tikrai verti didžiulės pagarbos, nes jie dirbo savo darbą, galima sakyti, išvis be atlyginimo. O kadangi tyrinėjimai vyksta labai intensyviai, tai iš tikrųjų galima juos puikiai suprasti - jie neturi laiko platesniems šios medžiagos apibendrinimams. Kaip, beje, ir kiti Lietuvos specialistai - istorikai, menotyrininkai… Jie irgi yra užsiėmę įvairiais savo darbais ir retai kada begali prieiti prie šitų eksponatų. Gal iš tiesų ši paroda sužadins kai kurias mintis ir tyrimų kryptis. Žodžiu, netgi su šita medžiaga, kuri jau yra rasta ir kuri dar bus rasta, ateityje galės dirbti šimtai specialistų ir daryti įvairiausias išvadas, gal net ir labai sensacingas. Žodžiu, darbo čia tikrai dar labai daug ir informacijos Lietuvos istorijai, Lietuvos kultūros civilizacijos istorijai Valdovų rūmų ir Žemutinės pilies teritorija dar duos tikrai nemažai.
O kas jūsų, tyrinėtojo, istoriko, akiai pasirodė galbūt nelaukčiausia, įspūdingiausia, žvelgiant į šitą medžiagą, į jos visumą, turint galvoje, kad, kaip jūs minėjote, iš viso jau yra užregistruota net per 300 tūkstančių tų radinių?
Na, jau paminėjau žalio marmuro nuolaužas. O kitas dalykas, kuris man pasirodė įdomus, - ir čia turėčiau pritarti Pilių tyrimų centro direktoriui E. Kaukliui bei bendradarbiams dr. G. Rackevičiui ir E. Striškienei, kuri yra pagrindinė parodos eksponatų kuratorė, - kad vertingiausi radiniai, dažnai materialia prasme vertingiausi ir geriausiai išlikę, randami vadinamosiose latrinose arba tiesiog tualetuose. Jų turėjo kiekvienas Valdovų rūmų korpusas. Aišku, nereiktų to absoliutinti, bet, kad ir kaip būtų keista, kai kurie labai įspūdingi radiniai būtent ten ir buvo rasti.
Pavyzdžiui, labai gerai išsilaikę baltosios keramikos indai arba parodoje eksponuojamas garsusis auksinis žiedas su deimantu, irgi buvo rasti Valdovų rūmų tualete. O kodėl jie ten išliko? Tai turbūt paprasčiausiai per kokį neatsargumą ten įkrisdavo. Sakykim, žiedas nuo moters pirštinės nuslydęs ir, aišku, jau tokioje vietoje, matyt, nelabai apsimokėjo bandyti ieškoti ir tiesiog tie daiktai ten ir palikdavo. O dabar mūsų tyrinėtojams tai yra aukso vertės radimvietės. Tiesiogine to žodžio prasme - “aukso vertės”, kadangi ten paprastai randamas būtent auksas.
Na, dabar dar pora kiek asmeniškesnio pobūdžio klausimų. Mes jus žinome kaip smalsų istoriką, gana aktyvų įvairių renginių, projektų, parodų kuratorių, knygų autorių ir sudarytoją. Aš dar norėčiau priminti jūsų mokslinio darbo - daktaro disertacijos, kurią jūs apsigynėte prieš trejus metus, - temą: “Simonas Kosakovskis. Politinė ir karinė veikla Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje”. Taigi, galima sakyti, jūs labai kryptingai einate į Valdovų rūmus, jų atstatymą. Esate rūmų interjerų bei eksterjerų atkūrimo programų vedėjas. Noriu klausti apie tokio kelio pasirinkimą. Kas jį nulėmė? (Turiu galvoje, domėjimąsi būtent senąja mūsų istorija.) Galbūt, drįsčiau spėti, dėl vis dar esamos tokios gilios spragos mūsų istorijos tyrinėjimuose, juk būtent apie tą laikotarpį, apie mūsų valstybės pradžią mes, pasirodo, žinome labai nedaug.
Tuo metu, kai reikėjo rinktis profesiją, aišku, apie mūsų istoriografijos spragas dar žalio supratimo neturėjau ir tikrai nežinojau arba bent tikrai neįsivaizdavau, kiek Lietuvos istorija jau buvo tyrinėta ir kurie laikotarpiai tyrinėjimams aktualiausi. O šiaip ir domėjimosi tematiką, ir apskritai profesijos pasirinkimą lėmė, manau, mokymasis dar mokykloje, Jonavos buvusioje 3-iojoje vidurinėje. Turėjau tikrai gerus istorijos mokytojus - p. Didvalienę, p. Lankelienę, taip pat geografijos mokytoją p. Gudienę. Todėl man pasirinkimas buvo pakankamai lengvas. Be istorijos, nebent būčiau dar stojęs į chemiją. Kadangi turėjome puikią mokytoją p. Želnienę, kuri irgi mokėjo mus sudominti.
Na, o šita tema - Simonas Kosakovskis - yra aktuali ir artima Jonavos, mano gimtojo krašto, istorijai, nes tai buvo Kosakovskių giminės miestas. Todėl tiesiog pasirinkau vieną iš tokių mažiausiai tuo metu tyrinėtų, be to, mažiausiai pažintų asmenybių iš šios senos XVIII a. giminės atstovų. Tuo metu, kai paskutinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmonas, Lietuvos ir Rusijos kariuomenių generolas S. Kosakovskis gyveno, Valdovų rūmai stovėjo apgriauti, tokie, kokie rodomi P. Smuglevičiaus sepijose. Beje, ateityje dar turiu planų pratęsti šią XVIII a. temą, kadangi tie patys Valdovų rūmų atstatymo skeptikai šiandien kartais teigia, kad XVII a. pab. - XVIII a. pr. Valdovų rūmais niekas nesidomėjo, jie buvo niekam nereikalingi, kad jie tikrai nebuvo valstybingumo simbolis ir, žodžiu, tiesiog buvo laukiama, kol jie sugrius. Tai šią klaidingą hipotezę man dar norėtųsi sugriauti. Nes iš tikrųjų esama medžiagos ir būtent rengiant disertaciją ne kartą esu užtikęs įvairių faktų, o ir prof. M. Jučas yra apie tai rašęs savo darbuose, kad, pavyzdžiui, Lietuvos bajorija seimeliuose, t.y. Lietuvos politinė tauta seimeliuose, XVIII a. ne kartą yra kėlę tarp kitų svarbių valstybės klausimų ir Valdovų rūmų atstatymo, sutvarkymo kaip valdovų rezidencijos idėją. Ir tai nebuvo vien tiktai pastato klausimas. Neva jis čia šalia Katedros negražiai atrodo ir estetiškai gadina Vilniaus miesto, kaip sostinės, vaizdą. Po XVII a. rusų invazijos miestas apskritai baisiai atrodė. Bet čia buvo kita problema. Valdovas labai dažnai argumentuodavo, kad negali dažniau lankytis Lietuvoje, pagal įstatymus bent kas trečius metus reziduoti nuolat Lietuvoje, nes neturi kur gyventi. Iš tikrųjų Valdovų rūmai gyvenimui buvo sunkiai pritaikomi. Nors tada ten ir žmonės gyveno, ir pavietų seimeliai vyko. Bet kaip valdovų rezidencija rūmai nebuvo tinkami. Juos reikėjo iš pagrindų remontuoti. Ir ne kartą tas klausimas buvo keliamas. Tačiau dėl karinių suiručių, dėl finansinių valstybės problemų tiesiog nebuvo įmanoma tų rūmų atstatyti. Iš tikrųjų nuo XVII a. vid. iki pat XVIII a. pab. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė išgyveno labai sunkius laikus, prarasdavo kartais net po pusę savo gyventojų ir automatiškai tiek finansinis, tiek ūkinis valstybės pajėgumas smuko. Nors tokių idėjų, tokių planų buvo. Ir tie planai buvo susiję, kaip minėjau, ne tiek su konkrečiu pastatu, bet su idėja, kad Valdovų rūmai yra Lietuvos valdovų rezidencija, Didžiojo Kunigaikščio, kuris kartu yra ir Lenkijos karalius, visos Abiejų Tautų Respublikos valdovas, rezidencija. Norint išsaugoti ir palaikyti tą Lietuvos valstybingumą, kas nuolat mūsų politinės tautos buvo akcentuojama iki pat XVIII a. pabaigos, reikėjo ne tik simbolinio, bet ir praktinę reikšmę turinčio akto, kad valdovas čia nuolat reziduotų savo Didžiojo kunigaikščio rūmuose Vilniuje. Tų rūmų nesant, jis čia svečiuodavosi pas didikus.
Žodžiu, ateityje, matyt, ir šią problemą dar nagrinėsiu. Nors apskritai Lietuvos Didžiųjų kunigaikščių Valdovų rūmai turi dar labai daug netyrinėtų aspektų. Ir čia dar keliasdešimčiai mokslininkų ilgam laikui tikrai bus ką veikti.
Na, turbūt istoriografinės refleksijos būtinumu niekas neabejoja. Juolab kad įdomūs dalykai šioje srityje vyksta. Norėčiau dar jūsų paklausti apie istorijos interpretavimą. Ne paslaptis, kad mes esame (na, bent jau buvome anksčiau) labiau linkę idealizuoti savo praeitį. Nuo S. Daukanto laikų įsivaizduojame savo istoriją - tokią pakylėtą, gražią, šlovingą... Ir štai šiandien pasigirsta balsų, kurie tuos poetiškus mitus mėgina sugriauti. Istorijos metras prof. E. Gudavičius arba kiti tyrinėtojai jau pasako, kad nebuvome mes jau tokie gražūs ir šlovingi, kad visko būta toje mūsų praeityje. Ko gero, vertinant tolimų laikų įvykius, nūdienos istorikui nėra lengva pasirinkti poziciją, kuri būtų ta tikroji, objektyvioji, teisingoji… O kokios jūs laikotės politikos, tyrinėdamas istoriją, rašydamas mokslinius darbus, gilindamasis į mūsų praeitį?
Svarbiausia turbūt bet kurioje profesijoje neperlenkti lazdos nei į vieną, nei į kitą pusę. Aš save laikau profesoriaus Mečislovo Jučo mokiniu, kuris visada į istoriją ir istoriografiją žiūrėjo pozityviai, kritiškai, bet ne pernelyg kritiškai. Įvairiais laikotarpiais, įvairiose srityse buvo, aišku, visko. Bet vieni tyrinėtojai galbūt pernelyg idealizuoja kai kuriuos dalykus, kiti pernelyg kritiškai ar net specialiai labiau kritiškai žvelgia ir pristato vieną ar kitą klausimą tam, kad tiesiog atsvertų, kompensuotų tą romantiškąją kryptį ir t.t. Bet esama labai daug tikrai žymių Lietuvos istorikų, kurie ypač dabar, moderniaisiais laikais, nepasiduoda nei vienai, nei kitai įtakai. O tiesiog sąžiningai ir kiek įmanoma objektyviai dirba savo darbą.
Turbūt S. Daukanto laikais toji praeities idealizacija buvo reikalinga. Toks buvo metas ir yra pateisinama. Tiesiog reikėjo palaikyti lietuvybės dvasią. O sakykite, ar dabar istoriko pastebėjimai, tyrinėjimai, ar jie turi įtakos mūsų ir visuomeniniam, politiniam gyvenimui?
Na, paprastai įvairiomis valstybės švenčių progomis, jeigu tai susiję su istorinėmis datomis, vis kreipiamasi į istorikus komentarų ir t.t. Ir iš tikrųjų, matyt, apskritai mokslininkų humanitarų įtaka visuomenei visada buvo ir, ko gero, dar bus nepakankama. Aišku, norėtųsi, kad mūsų visuomenės išprusimas būtų gilesnis ir kad tokių atsakymų, kokius girdime “Klausimėlio” TV laidoje, būtų kuo mažiau. Bet panašiai yra visose visuomenėse. Dažnas prancūzas šiandien beveik nežino, kur yra Lenkija ir pan. Tai nieko nėra nuostabaus. Todėl ypač daug dėmesio Dailės muziejus ir skiria būtent edukaciniams projektams. Kai mokytojai supras, kad galima istorijos, geografijos, menų pažinimo pamokas vesti muziejuose, kai moksleiviai prisilies prie tos istorijos, kada ji jiems taps sava, kai mes pagaliau sumažinsime tą tokią didžiulę distanciją tarp tos senosios Lietuvos istorijos, kuri mums tarsi yra svetima, tarsi bajoriškoji istorija ar kažkokia labai lenkiška istorija, ir šiandienos, tada, matyt, tie reikalai savaime taisysis ir keisis. Ir tas mūsų gyvenimas šiandien, ir praeities refleksija bus toks absoliučiai natūralus procesas, niekam nekeliantis jokių nuostabų ar kokių nors keistų abejonių.
Tačiau mūsų istoriografija dar yra pakankamai jauna. Jūs minėjote Daukantą. Tai pirmasis lietuviškai rašęs istorikas. Ir nuo jo raštų praėjo vos pusantro šimto metų. Kitos europinės tautos savo istoriografijoje turi kelių šimtmečių tradicijas. Tai mes palyginti dar visai neblogai atrodome tame kontekste. Darbo čia, aišku, yra daug visiems. Ypač Atgimimo laikotarpis, prieš dešimtmetį užvaldęs Lietuvą davė tikrai nemažai svarbių vaisių. Tuo metu buvo iš naujo išleista daug istorijos knygų. Ir, pavyzdžiui, A. Šapokos istorija, kurią galbūt galima įvairiai ir gana kritiškai vertinti, bet turbūt ji yra kiekvienuose namuose. Kaip ir daugelis kitų knygų - apie Vytautą, apie Jogailą, apie Žalgirio mūšį ir t.t. Ir taip, po truputėlį, po truputėlį ta istorija tampa netgi kasdienybe, ji gyva mūsų mintyse ir darbuose. Ir tai, matyt, yra absoliučiai natūralus procesas, tik gal pernelyg lėtas, norėtųsi greitesnio. Ir atstatomi Valdovų rūmai, manyčiau, turėtų būti vienas iš tą procesą skatinančių faktorių. Jie jau dabar yra vienas iš svarbiausių domėjimosi Lietuvos praeitimi ir išvadų darymo šiandienai bei ateičiai objektų.
Aš kaip tik ir norėjau mūsų pokalbio pabaigoje paklausti būtent apie tas išvadas. Ar mes mokomės iš istorijos? Norėčiau netgi ir pacituoti vieną jūsų pasisakymą. Štai savo mokslinio darbo įvertinimo padėkos žodyje esate pasakęs, kad “to meto (čia turėjote galvoje XVIII a.) Lietuvos ir Respublikos politinės tautos nesugebėjimas susitarti kardinaliausiais klausimais, grupuočių siekis jėga primesti savo valią kitiems, naivus tikėjimas kaimyninių valstybių nesuinteresuota pagalba, siauras tarptautinių santykių pažinimo horizontas, nerealus savo jėgų vertinimas, fobijos ir nepagrįstos viltys, mitinis mąstymas, kalbų ir faktinių veiksmų nesutapimai - tai, mano galva, ir šiandien aktualūs valstybės ir visuomenės raidos momentai”.
Sakykite, ar nesikeičia jūsų nuomonė šiais klausimais? Iš tiesų kiek istorija, istorijos tyrinėjimai daro įtaką mūsų valstybės gyvenimui, mūsų politiniam gyvenimui, politiniam mąstymui?
Istorija iš esmės turėtų veikti mūsų gyvenimą. Būtent mokyti šiandienai ir ateičiai. Manyčiau, bent jau istorikai pagal savo išgales ir stengiasi dirbti ir šia kryptimi. Bet yra kita problema, ar tas vartotojas, šiuo atveju Lietuvos politinis elitas, iš tiesų ar jis mokosi, ar jis nori mokytis iš šitų istorinių tyrimų rezultatų, pateiktų moksliniuose darbuose, knygose ir t.t. Tai čia yra visiškai kitas klausimas. Dažniausiai, matyt, ne. Bet tai yra vėlgi pakankamai natūralu ir būdinga ne tik Lietuvai.
O po šitais jūsų pacituotais žodžiais, pasakytais prieš porą metų, galėčiau vėlgi pasirašyti ir šiandien, ypač turint galvoje pastarųjų metų įvykius Lietuvoje, prezidento krizę ir pan. Iš tikrųjų daugelis mūsų gyvenimo klausimų, geopolitinių, vidaus reikalų, visuomenės raidos klausimų, kurie Lietuvos valstybei buvo aktualūs, - na, gal kitose dimensijose, - anksčiau, jie tebelieka aktualūs ir šiandien. Jau nuo kokio XV-XVI a. komplikuojantis Lietuvos padėčiai Rytuose, santykiuose su kylančia Maskvos valstybe, tie klausimai išlieka aktualūs iki mūsų dienų. Aišku, jie pakeitė savo formas, ir laikas dabar visiškai kitas, bet problemos iš esmės yra, manyčiau, tos pačios, ir pastarųjų metų įvykiai jas dar labiau suaktualino. Ir dabar iš tikrųjų visiems, taip pat ir Lietuvos politikams, reiktų pasiskaityti Lietuvos istorijos vadovėlius. Kad kai kurių klaidų tiesiog nebūtų daroma, kad priimant tam tikrus politinius sprendimus atsirastų tiesiog savaime suprantami saugikliai. Nesimokant iš savos istorijos klaidų, rezultatai kartais gali būti labai skaudūs. Tai ir paliudijo mūsų dabartinių laikų istorija. Nors kartais labai galbūt sunku net ir vertinti, sakykime, politinio mūsų elito kai kuriuos pasirinkimus, nes yra įvairios sąlygos, priežastys, kurių mes ne visada ir žinome - būtent kodėl vienokie ar kitokie priimami sprendimai. Bet, aišku, jie galėtų būti labiau argumentuoti, labiau adekvatūs, paremti ir istorine perspektyva, istorine patirtimi.
