„Savo noru nesirinkau karininko kelio. Man tėvas pasakė, kad tu, Sergejau, būsi karininkas. Turi tarnauti ir tapti pulkininku. Generolu tu netapsi, sakė jis, nes mes, čečėnai, niekam nemokėsime pinigų. Man tada buvo vos 13 metų, tačiau jau 17 metų įstojau į karo mokyklą“, - pokalbį pradėjo Viešojo saugumo tarnybos vadas, vidaus tarnybos generolas Sergejus Madalovas.
- Papasakokite apie savo karjerą. Pradėjote nuo karo mokyklos, o vėliau kilote karjeros laiptais. Koks buvo jūsų kelias? – Balsas.lt pasiteiravo S. Madalovo.
- Baigiau Ordžonikidzės Kirovo vardo karo mokyklą, tada M. Frunzės kariuomenės vadų karo akademiją ir Taškento politechnikos institutą. Baigęs karo mokyklą tarnavau Magadane. Tuomet man buvo 23 metai ir mane paskyrė kuopos vadu. Kuopoje buvo 150 karių. Beje, turėjome net 20 lietuvių. Mano pavaduotojas buvo Genrikas Radžiūnas. Jis buvo žmogus-autoritetas. Labai drąsus, toks kietas bachūras.
Magadane tarnavau apie 2,5 metų. Mano kuopa buvo labai vertinama. Buvau vienas iš nedaugelio karininkų, kuris negėrė. Visi kiti buvo alkoholikai. Madagane būdavo labai šalta, todėl tarnybos metu buvo itin daug geriama. Perėmiau kuopą, kurios vadas buvo girtuoklis. Jis gerdavo šnapsą kiekvieną dieną. Todėl reikėjo suteikti kuopai disciplinos. Nutarėme parengti karius fiziškai. Todėl kartu su jais viską dariau. Miegodavau po 3 val., nes jei jiems buvo sunku, turėjo ir man būti sunku.
Taip suradome bendrą kalbą. Tada man suteikė galimybę stoti į akademiją, kur ruošiami vadai. Nustebau sulaukęs palaikymo, galvojau, kad čečėno niekas nepriims. Tačiau baigiau kariuomenės vadų karo akademiją. Po to norėjau važiuoti į Kaukazą, namo. Mama sirgo, tėvas taip pat turėjo problemų. Bet man kategoriškai pasakė, kad tu tarnavai ir nusipelnei geros vietos. Todėl į Kaukazą tavęs neišleisime.
Tada pirmą kartą pasakė, kad važiuosiu į Lietuvą. Tikrai nežinojau, kas ta Lietuva, bet nuo Madagano laikų turėjau daug draugų lietuvių. Mano kuopos lietuviai tada nė lašo alkoholio nevartojo. Galvojau, kad lietuviai išskirtinė tauta. Vėliau, aišku, supratau, kad visi geria vienodai. Bet kultūra vis tiek labai skyrėsi.
Kiekvienas karininkas norėjo įgyti profesiją, kad kažką gero galėtų padaryti gyvenime, kai baigs tarnybą. Bet kariuomenėje buvo tvarka, kad jeigu tu baigi karo akademiją, esi sveikas – tada neturi teisės stoti į jokį civilinį institutą.
Surizikavau. Niekam nežinant pabandžiau stoti į politechnikos institutą. Labai gerai išlaikiau egzaminus. Todėl mane priėmė. Vienintelis dekanas žinojo, kad esu pulko vadas. Man tada buvo 34 metai. Prašiau, kad dekanas niekam nesakytų apie mano pareigas, priešingu atveju, būtų blogai baigęsi.
Mane iš karto būtų išmetę iš darbo. Todėl dirbdavau iki 18 val., o vėliau persirengdavau civilio drabužiais ir važiuodavau į institutą. Ten iki 22 val. vykdavo paskaitos. Institutas man buvo kaip bažnyčia. Su mielu noru ten eidavau. Buvau grupės seniūnas. Po instituto 1984 metais mane paskyrė į Aziją, brigados vadu. Dar po metų sugrįžau į Grozną (Čečėnijos sostinę). Mačiau vykstančius judėjimus, daug ginkluotų žmonių – tiek gerų, tiek blogų. Vėliau prasidėjo mitingai už laisvę. Supratau, kad prasidės civilinis karas. Tuo metu buvau pulkininkas. Pranešiau tėvui, kad duotas žodis (tapti pulkininku) įvykdytas ir noriu palikti kariuomenę. Tėvas buvo tuo labai nepatenkintas. Bet buvau sužeistas ir turėjau galimybę mesti tą kortą bei išeiti.
Tačiau kas išleis pulkininką iš sovietų kariuomenės. Arba reikėjo žūti, arba tapti alkoholiku. Man padėjo draugai. Taškento ligoninėje pragulėjau 3,5 mėnesio. Man tada patarė mesti svorį, nes taip atrodyčiau nesveikas. Numečiau apie 18 kg., visiškai nieko nebevalgiau. Vaizdas buvo įdomus (juokiasi). Maža to, ten mane labai stebėjo, bet pavyko neįkliūti. 1986 m. gegužės 13 d. išėjau iš kariuomenės.
- Ką veikėte palikęs kariuomenę?
- Tada grįžau į Grozną, kuriame tvyranti įtampa kėlė daug nerimo. Tėvas buvo ministro pavaduotojas. Jam buvo nepatogu, kad išėjau iš kariuomenės. Anot jo, privalėjau tarnauti toliau. Jis norėjo, kad tapčiau ministru. Asmeniškai pats to nenorėjau, bet atsisakyti negalėjau. Jeigu tėvas pasakė, reikia vykdyti.
Nuėjau tada į personalo skyrių. Man liepė palaukti, kol ateis žmogus. Bet atėjo kažkoks keistuolis ir pradėjo rūkyti kabinete. Pasakiau, kad nerūkytų kabinete. Jis atkirto, kad čia jo reikalas – nori rūko, nori – nerūko.
Tas rūkorius tada sakė, kad girdėjo, jog noriu tapti ministru. Pasakiau, kad nenoriu, bet mane pakvietė. Jis sakė, kad ilgai nekalbėsime, tiesiog reikia padėti ant stalo 20 tūkst. dolerių. Susinervinau ir pasiteiravau, tu su kuo kalbi, šoferi. Jis atkirto, kad nėra šoferis. Pakartojau, kad jis tikrai yra šoferis ir kalba su karininku, kuris visą savo gyvenimą tarnavo. Ir niekam per visą tą laiką nė vienos kapeikos nedaviau. Suprantama, kad savo žodžius sustiprinau keiksmažodžiais, buvau karšto būdo ir piktas.
Išėjęs iš kabineto susisiekiau su tėvu ir pasakiau, kokia situacija. Tada jis pasakė, kad važiuočiau į Lietuvą. Bet nespėjau išvykti, kai man paskambino Asetijoje dirbantis ministras. Jis buvo mano divizijos vadas, kai dirbau būrio vadu prie Kinijos.
Jis pasiūlė atvykti. Nenorėjau, bet privalėjau apie tai pasakyti tėvui. Jis liepė važiuoti. Nuvažiavau į susitikimą. Tuo metu Viešosios tvarkos tarnybos viršininku dirbo vienas žmogus, bet po dviejų metų turėjau jį pakeisti. Galiausiai turėjau tapti ministro pavaduotoju. Tas pažįstamas sakė, kad ministru netapsiu, nes yra vienas ministras – jis pats (juokiasi).
Taip atsidūriau Maskvoje. Viešbutyje, už kurį turėjau susimokėti pats, nors pinigų daug neturėjau. Diena, antra, trečia ir baigėsi lėšos. Tada paskambinau į priimamąjį ir pasiteiravau, kada pagaliau mane priims? Man pasakė ateiti kitą dieną, 10 val., į ministro pavaduotojo kabinetą.
Atvažiavau 9.50 val. Sėdžiu ir laukiu. Likus minutei atsistojau ir pasiruošiau užeiti. Durys atsidarė, išėjo tas generolas, o pas jį pradėjo veržtis kažkoks deputatas. Pareiškiau, kad dabar mano susitikimo laikas. Tas deputatas atsiprašė, sakė, kad nežinojo. Bet ministro pavaduotojas būtent jam pirma liepė užeiti.
Deputatas iš Čečėnijos sakė, kad nenori užlįsti be eilės. Bet tas generolas nukirto, kad aš palauksiu. Suprask, ne toks svarbus. Man iš karto sukilo pyktis. Aš atsistojau, tas pamatė mano veidą ir leido užeiti abiem vienu metu. Tam deputatui pasakiau, kad mane nori įdarbinti, bet pats nelabai to noriu. Bet ministro pavaduotojas leptėjo neva juokais, kas esu čia, nes noriu didesnės pensijos. Pasakiau tam generolui, kad jis mane įžeidė, todėl tikrai netarnausiu. Atsistojau, paprašiau leidimo išeiti ir išėjau. Papasakojau tėvui apie ką vyko kalba. Tada tėvas pasakė: „Tai gerai, važiuok į savo Lietuvą“.
