Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) direktorius Žydrūnas Plytnikas neslepia ambicijų kovoti su šioje srityje paplitusia korupcija ir piktnaudžiavimu. Savaitraščiui „Ekonomika.lt“ jis pasakoja apie planus įsteigti skambučių centrą ir plėsti tarnybos kontrolės funkcijas.
Viešieji pirkimai – nuolatinė diskusijų tema. Kaip jūs pats vertinate dabartinę situaciją?
Tarnyba tik prieš porą metų pradėjo kalbėti apie viešuosiuose pirkimuose egzistuojančią korupciją. Anksčiau niekam to nereikėjo matyti ir žinoti. Man atėjus į tarnybą padėtis buvo baisi. Tačiau šiandien perkančiosios organizacijos jau supranta, kad Viešųjų pirkimų įstatymo traktuoti taip, kaip joms patogiau, negalima, nes už tai gresia atsakomybė. Atidžiau šią sritį prižiūrėti ėmėsi ir Valstybės kontrolė, kitos institucijos.
Viešieji pirkimai – kaip gyvas organizmas, jie nuolat kinta. Todėl labai svarbu šį procesą prižiūrėti ir rūpintis, kad viešieji pinigai būtų išleidžiami tinkamai. Tačiau svarbi ne tik griežtesnė kontrolė, labai svarbūs ir mokymai. Šiandien ši sritis itin silpna, todėl man labai gaila.
Kaip reikėtų keisti viešuosius pirkimus? Gal turite aiškią veiklos viziją?
Pirmas svarbus dalykas, kurio siekiu, – įkurti skambučių centrą perkančioms organizacijoms ir tiekėjams, kad nereikėtų svarbių atsakymų laukti kelias savaites ar net mėnesį.
Kalbant apie tiekėjus: jie, matydami, kad negali pasiekti norimo viešųjų pirkimų rezultato, išmoko apeiti įstatymą teisiškai: samdo gerus teisininkus, profesionalius tarnybos darbuotojus. Todėl technines klaidas keičia kitokie nusižengimai. Bet mes su teisėsaugos institucijomis taip pat planuojame keisti veiklos taktiką.
Pavyzdžiui, konkurse dalyvauja keturios bendrovės, trys atkrinta dėl techninių reikalavimų neįvykdymo, lieka vienintelis konkurso dalyvis, siūlantis aukščiausią kainą. Taigi kontrolė turi būti ne per pirkimą, nes jame jau būna pasiskirstę, kas laimės.
Viskas turi prasidėti tuomet, kai ministerijose ar perkančiose organizacijose skiriami pinigai konkrečiam įsigijimui. Kita mano vizija susijusi būtent su tuo: norėtume kaip Konkurencijos taryba turėti galimybę atlikti teisėsaugos funkciją, kad patys darytume dokumentų poėmius ir baigę bylą perduotume teismui nesikreipdami dėl to į kitas institucijas. Šiai tarnybai toks kelias būtų teisingas ir perspektyvus.
Norėdami mažinti valdininkų piktnaudžiavimą pradėjote glaudžiau bendradarbiauti su Valstybine mokesčių inspekcija. Ar iš tiesų padėtis tokia prasta, kad kiekvieną biurokratą reikia kišti po didinamuoju stiklu?
Jūs pervažiuokite Vilniaus rajoną ir pamatysite, kaip valdininkai gyvena. Man keista, kai jie gauna vidutiniškai 2–2,5 tūkst. litų, o namai verti milijono pusantro. Yra daug klausimų darbo mokesčių inspekcijai, specialiosioms tarnyboms. Vieša paslaptis, kad kai kuriems viešieji pirkimai buvo tapę pragyvenimo šaltiniu.
Ar iš tiesų stipresnė kontrolė yra veiksmingas įrankis? Galbūt reikėtų paprastinti pačias pirkimų procedūras?
Viešųjų pirkimų įstatymas yra sudėtingas, apkrautas poįstatyminiais aktais, todėl būtina mokyti specialistus ir jį paprastinti. Kol aš vadovauju šiai tarnybai, kontrolė tikrai nemažės, nes vadelių atleisti negalima. Bet įstatymas turi būti keičiamas, to planuoju prašyti ir naujos kadencijos Seimo. Mums reikia paprastesnio, aiškesnio teisės akto ir mažiau biurokratijos.
Tačiau didžiulė problema yra verslo ir politikos draugystė. Kai vyksta dideli konkursai, matyti, kaip konkrečios įmonės tam tikruose rajonuose, įstaigose juos laimi. Taigi čia nemažai yra ir perkančiųjų organizacijų įtakos.
Dažnai valdininkai skundžiasi, kad pardavėjai siūlo neadekvačias kainas. Savo ruožtu verslininkai kritikuoja mažiausios kainos pirkimo kriterijų. Ką būtų galima pakeisti šioje srityje?
Viena iš problemų ta, kad dažnai pačios perkančiosios organizacijos ne visuomet žiūri, kur ir kaip racionaliai išleisti pinigus. Ypač tai akivaizdu metų pabaigoje, kai institucijoms nepanaudojus savo asignavimų jie grįžta į valstybės biudžetą. Tada organizacijos viską perka urmu net nežiūrėdamos kainų. Tokia pozicija man kelia nuostabą. Pavyzdžiui, kartą atlikome tyrimą, kai viena institucija pirko prekių už nemažą sumą, likusią metų pabaigoje. Bijodama, kad Vyriausybė tų lėšų kitąmet neskirs, organizacija prisipirko visko net neskelbdama konkurso. Pinigus reikia skaičiuoti, o valstybė turi optimaliomis kainomis nusipirkti prekių ar paslaugų.
Dėl mažiausios kainos kriterijaus ne kartą sakiau, kad negalima jo taikyti visais atvejais. Jis tinkamas perkant standartines prekes. Tačiau sudėtingesniems pirkimams tinkamesnis ekonominio naudingumo kriterijus. Vis dėlto perkančiosioms organizacijoms tai sudėtinga, trunka daugiau laiko ir pastangų. Tikiuosi, su laiku sugebėsime šį įprotį pakeisti.
Be to, organizacijos turi stebėti rinkos kainas, nes kitaip perka tai, ką joms pasiūlo.
Pats nemažai informacijos teikiate žiniasklaidai apie įmones, remiančias politines partijas, vėliau laiminčias valstybinius konkursus. Ar tai subtilus kovos su korupcija būdas, o gal jums tiesiog patinka erzinti politikus?
Juk matyti, kas yra už kai kurių pirkimų. Jei jie mano, kad mes to nesuvokiame, klysta. Tačiau aš negaliu peržengti savo kompetencijos ribų, todėl tai yra būdas pareikšti savo poziciją ir pasakyti, kad konkurencija bei rinka neturi būti iškreipiama.
Kalbant apie Seimą man kuo toliau, tuo geriau sekėsi su juo dirbti. Nežinia, kokia bus naujoji kadencija. Tačiau vis daugiau parlamento narių supranta, kad viešieji pirkimai yra labai svarbi sritis, todėl sulaukiau palaikymo.
Iš pradžių buvo sunku, nes štai atsirado žmogus ir pradėjo keisti tvarką, nusistovėjusią nuo 1996 metų. Taigi buvo chaoso ir pasipiktinimo. Vėliau sulaukėme palaikymo, nes mūsų idėjos pagrįstos ir racionalios.
Dėl savo posto nesibaiminate?
Daug kas ieškojo kabliukų, jei būtų turėję priežasčių, seniai nebedirbčiau. VPT yra daug keistinų dalykų, tačiau ir pats nuleisti rankų nenoriu. Dabar tai jau principo reikalas.
Nuomonės: kokių problemų yra viešųjų pirkimų srityje?
Irena Šiaulienė, politikė: niekas nepasikeitė
Atliktas viešųjų pirkimų skaidrumo tyrimas parodė, kad šių procesų skaidrumas yra lygiai toks pat kaip prieš 3 metus. Beveik pusė verslininkų nedalyvavo viešojo pirkimo procedūrose, nes neva žinojo, kas taps konkurso nugalėtoju. Tai kelia didelį nepasitenkinimą, todėl reikia tobulinti viešųjų pirkimų procedūras ir praktiką
Remigijus Šimašius, teisingumo ministras: bėda – įstatymas
Dažnai guodžiamasi, kad negalima normaliai pirkti pagal viešuosius pirkimus. Kiek man teko stebėti svarbių projektų, tam, kad jie vyktų ekonomiškai, galima pritaikyti įstatymą. Kad rezultatas išeitų formaliai teisingas, bet realybėje blogas. Taip pat galima pasiekti rezultatą, kuris būtų ir formaliai teisingas, ir geras
CV: Žydrūnas Plytnikas
1990–1995 m. Vilniaus pedagoginiame universitete įgijo istorijos – socialinio pedagogo bakalauro laipsnį
1999–2002 m. Mykolo Romerio universitete įgijo teisės ir valstybinio valdymo magistro laipsnį
2011 m. Mykolo Romerio universitete įgijo teisės ir valstybinio valdymo bakalauro laipsnį.
2000–2007 m. – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos vyriausiasis specialistas, l. e. Teisės skyriaus vedėjo pavaduotojo, vedėjo pareigas
2007–2009 m. – UAB „Delamode Baltics“ teisininkas
2010 m. – Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus pavaduotojas
Nuo 2010 m. spalio – Viešųjų pirkimų tarnybos direktorius
