34-erių moteris savo amžinatilsį vyrą prisimena pačiais gražiausiais žodžiais, su juo sukurti prisiminimai visada liks atmintyje. Šiandien vilties teikia žinojimas, kad dalelė jo gyvena kituose žmonėse – šis sprendimas netekties akimirką išgelbėjo recipientų, laukusių tinkamų donorinių organų, gyvybes.
Jos vyras buvo jaunas, vos 36-erių, aktyvus ir sportiškas, nesiskundė jokiomis sveikatos problemomis – net ir lemtingąją dieną atrodė, kad gyvenimas teka sava vaga. Niekas negalėjo nujausti, kas laukia – nebuvo jokių požymių, kad kas būtų ne taip.
„Jis visada buvo sveikas, tikrai nebuvo jokių minčių, kad kažkas galėtų nutikti. Atrodo, niekada net nebūtume pagalvoję, kad kada nors kuriam iš mūsų galėtų kažkas nutikti, neturėjome nė minties“, – prisimena ji.
Nelaimės numatyti negalėjo niekas
Prieš beveik pusantrų metų, 2021 metų lapkričio mėnesį, sutuoktiniai dar dėliojosi ateities planus, pamažu ėmė ruoštis atostogoms, kurios taip ir nebeįvyko:
„Iš vakaro planavome atostogas, rezervavomės kelionę ir naktį, maždaug vidurnaktį, jis sušuko, kad labai skauda galvą ir prarado sąmonę.
Medikai bandė jį gaivinti, bet galiausiai pasakė, kad įvyko smegenų aneurizma, labai staigiai plyšo didelė kraujagyslė ir išsiliejo kraujas.“
Kilo daugybė klausimų: kas, kaip, kodėl? Gydytojų išklausinėjo visko, klausė, ar galėjo pastebėti artėjančią nelaimę? Tačiau atsakymas tebuvo vienas: to numatyti kone neįmanoma.
„Klausėme, kodėl taip įvyko, kaip galima numatyti tokius dalykus, bet seselė mums pasakė, kad numatyti nelabai įmanoma, nes tai pastebėti galima tik atlikus smegenų magnetinio rezonanso tyrimą. Kitas dalykas, ką ji pasakė –net jei jį padarytų, nebūtinai pamatytų.
Atpažinti taip pat sunku, nėra jokių aiškių požymių, nes pagrindiniai simptomai yra galvos skausmas ir kiti, kurie būdingi bet kokiai ligai. Sužinojome tik tiek, kad negalėjome to išvengti“, – pasakojo pašnekovė.
Ir pati, žvelgdama atgal, sako nepastebėjusi jokių požymių, kurie keltų nerimą. Anksčiau, kai tik susipažino, vis išgirsdavo nusiskundimų dėl galvos skausmų, bet ilgą laiką vyras neužsiminė apie jokius kankinančius nemalonius pojūčius.
Dabar, žiūrėdama į vyro nuotraukas, Vaida pastebi, kad viena vyro veido pusė tarsi buvo pasmukusi žemyn. Ji spėlioja, galbūt tai galėjo padėti suprasti, kas laukia, bet nė nežino, ar tai išties galėjo būti ženklas, kad užklups tokia neganda.
Sprendimą priėmė nedvejodama
Netekties akimirką Vaidai teko priimti svarbų sprendimą, ar paaukoti vyro organus donorystei. Ji atvira – nė sekundę nesudvejojo, koks turėtų būti jos atsakymas.
„Sprendimas atrodė labai natūralus. Dabar, kai pati pagalvoju, gal dar galėjau pasitarti su jo artimaisiais, bet automatiškai atsakiau, kad sutinku. Manęs paklausė ir aš jau žinojau atsakymą“, – šypteli pašnekovė.
Sprendimą gerokai palengvino tai, kad jiedu anksčiau jau buvo kalbėję apie donorystę. Tąkart vyras pritarė minčiai, kad dovanoti organus donorystei – vienas gražiausių veiksmų po mirties.
„Net nepamenu, kaip išsivystė ši tema – mes apie labai daug ką visada kalbėdavome. Manau, kad pati pirma pasakiau, kad norėčiau atiduoti savo organus donorystei, jeigu jie būtų tinkami.
Jis atsakė tą patį. Turbūt dar nė nebuvo apie tai pagalvojęs, bet pritarė, kad tikrai gera mintis, jis norėtų pasielgti taip pat“, – svarbų pokalbį prisiminė ji.
Kai kuriems priimti tokį sprendimą be galo sunku, tačiau Vaida neslepia – donorystė padėjo įprasminti netektį ir suteikė viltį tiems, kuriems jos labiausiai reikia:
„Man nebuvo sunku, man tai atrodė kaip išsigelbėjimas – aš pagalvojau, kad jo organai bus gyvi, kituose žmonėse bus dalelė jo. Kūnas jau nėra gyvas, o žinojimas, kad jo dalelė vis dar kažkur yra, man kelia džiaugsmą.“
Prieš kurį laiką ji sulaukė trumpo laiškelio su apibendrinta informacija, kokios lyties, amžiaus asmenims atiteko organai. Informacija apie recipientus nėra atskleidžiama, tačiau Vaida sako svajojanti kada nors susitikti su žmonėmis, kurie savyje nešioja dalelę jos vyro.
„Suprantu, kad juose tik maža dalelė, bet tai teikia džiaugsmo. Pamatyti žmogų būtų labai malonu, kaip ir pajusti buvimą šalia“, – šypteli.
Pagalba, įprasminanti mirtį
Kalbėdama apie sprendimą paaukoti vyro organus donorystei, ji ne kartą pabrėžia – jai tai itin prasminga. Net išeidamas žmogus gali padėti tiems, kuriems pagalba reikalinga.
Taip netektis virsta viltimi, kad kažkam tai išgelbėjo gyvybę, o dar ir kasdienis priminimas galbūt gatvėje ji prasilenkia su žmogumi, kuris savyje nešioja dalelę brangiausio žmogaus.
Nors tuo metu nuomonių teko išgirsti įvairiausių. Ne vienas, visai nė nepažįstamas, žmogus puolė komentuoti, kad ji buvo apgauta, vyro organus paėmė, o paskui pardavė. Vaida tokiomis teorijomis netiki – žino, kad organai pasiekė tuos, kurie jų viltingai laukė.
„Net jei taip nutiktų, tai nekeičia fakto, kad šie organai kažkam pagerino gyvenimą ar išgelbėjo gyvybę“, – sakė ji.
Paklausta, kaip paskatintų kitus, esant galimybei, tapti donorais, Vaida nedvejodama atsako – tai kiekvieno asmeninis apsisprendimas, tačiau aišku viena – mirusiajam organai nebereikalingi, o kažkam jie gyvybiškai svarbūs:
„Kai miršti, nėra kitokios prasmės – kūnas bus palaidotas arba sudegintas, o taip po mirties įgauni prasmę.“
Svarbiausia - nepamiršti pasiskiepyti pagal numatytą planą.
Gaila vaikino, aišku...
