Pavojingų gyvūnų baimė yra tokia pat sena kaip ir pati žmonija. Kodėl gi būtent vorai daugeliui žmonių sukelia kur kas daugiau baimės nei, tarkime, ne mažiau šlykštūs kirminai arba daug pavojingesnės vapsvos?
Kas trečia moteris ir kas penktas vyras bijo vorų. Moksliškai šis zoofobijos atvejis vadinasi arachnofobija (graikiškai „arachne“ – voras, „fobos“ – baimė) ir yra priskiriamas prie labiausiai paplitusių fobijų.
Nenuostabu, kad mūsų protėviai jautė didelių plėšrūnų baimę; kai kurie žmonės ir šiandien bijo šunų, ką jau kalbėti apie voljerų gyventojus zooparkuose. Senovės žmogus neturėjo nei nagų, nei ilčių, kurie būtų prilygę natūraliems faunos atstovų ginklams.
Instinktas verčia mus vengti ne tik plėšrūnų, bet ir bičių bei vapsvų. Tačiau vorų baimė mokslininkams kelia keblų klausimą: kada ši fobija atsirado? Atsakymas lieka paslaptis.
Biologai tvirtina, kad vorai – labai seni gyvūnai. Seniausi suakmenėję vorai – keleto milijonų metų. Žinoma, kad jie ne itin pasikeitė per amžius, kad senovėje nebuvo nei stambesni, nei pavojingesni negu šiandien. Todėl negalime kalbėti apie kokius nors gigantiškus voro protėvius, galėjusius mirtinai įkąsti.
Įstabu tai, kad makaka rezus beždžionės laboratorinėmis sąlygomis nejaučia baimės gyvatėms (likusios laisvėje jų gentainės, priešingai, – paniškai jų bijo). Tik stebėdamos savo gentaines laisvėje, minėtosios beždžionės greitai perima jų baimę. Tačiau šios baimės negalima lyginti su paniška vorų baime, nes gyvatės išties pavojingos. Daugumos vorų nuodai toksiški jų grobiui, bet neveikia žmogaus.
Taigi niekada neegzistavo žiaurus voras mutantas ir vorai nepriskiriami prie nuodingų gyvūnų. Tačiau vorų baimė lieka faktas.
Pagal statistiką, moterys dukart dažniau kenčia arachnofobiją. Netgi nelinkusi į fobiją vidutinė statistinė moteris labiau bijo vorų nei vyras. Kokia to priežastis? Iš kur kyla ši iracionali baimė?
Kai kurios tautos netgi garbindavo vorus. Jiems statė šventoves ir lenkėsi nelyg dievams. Vienas psichiatras iš Londono išdėstė gana originalų požiūrį, kad vorų baimė atsirado maro metu, kai ši liga išpjovė didelę dalį gyventojų viduramžių Europoje. Vorai buvo laikomi šios ligos platintojais. Tik štai arachnofobija serga ne tik europiečių palikuonys ir ne tik senutėje Europoje.
Tiesa, naujausių tyrimų duomenimis, arachnofobija būdingiausia Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos gyventojams. Kitaip tariant, Vakarų Europos kultūros paveldėtojams. O štai Azijoje kai kurių rūšių vorai netgi laikomi valgomais. Tačiau darkart priminsime, kad vorų bijoma visose šalyse ir regionuose, taip pat ir Afrikoje. Pacientai bijo visų vorų. Be abejo, dideli sukelia daugiau baimės. Kai kurie netgi negali prisiliesti prie knygos, kurioje yra vorų iliustracijų, ką jau kalbėti apie jų skaitymą.
Psichologai atliko tokį eksperimentą. Bandomiesiems davė paveiksliukų su kandimis, bitėmis, vapsvomis, žiogais ir vorais, ir šie turėjo apibūdinti savo baimę, pasišlykštėjimą ir pavojaus jausmą. Įdomu tai, kad vorai sukeldavo daugiausia baimės ir pasibjaurėjimo, nors bitės daug nuodingesnės.
Vorų pavojingumas smarkiai perdėtas.
Šiuolaikinio vokiečių psichologo Georgo W. Alperso nuomone, vorų baimė tampa patologinė, kai žmogus bijo nusileisti į rūsį, užeiti į garažą arba pasėdėti sodo pavėsinėje, nes ten jie neva jo laukiantys. „Nuo šio momento mes, psichologai, jau kalbame apie fobiją“, – sako daktaras G. W. Alpersas žurnale „Belt“.
