Volstryto karaliai gyveno savo pasaulyje, kurį patys ir susikūrė: namai gamtos prieglobstyje, lėktuvai, paprastam žmogui neįsivaizduojami atlyginimai...
Didžiųjų investicijų bankų bosai žongliravo vis nepatikimesniais fondais ir vertybiniais popieriais, kurių jau neįstengė permatyti, ir taip atvedė pasaulinę finansų sistemą prie bedugnės krašto.
Investicijų bankai laikosi visam Volstrytui būdingos taktikos: daugiau rizikos - didesnis pelnas - aukštesnis akcijų kursas - geresnės premijos. Firmų vadovai, vaikydamiesi greitų pinigų, dažnai nebesuprasdavo savo balansų arba tų neskaidrių antrinių fondų, pramintų „toksiškomis atliekomis“. O kai pagaliau įžvelgė jų esmę, sureagavo stebėtinai santūriai, kad nepasakius blogai - ėmė apgaudinėti savo klientus ir įstūmė pasaulį į vieną didžiausių istorijoje kapitalo naikinimo krizių.
Tarptautinio finansų pasaulio griūties rezultatas - suvalstybinimo banga, apie kurią socialistai galėjo tik svajoti. Norėdamas atlyginti 100 mlrd. dolerių nuostolius JAV centrinis bankas liepos mėnesį perėmė hipotekų bankus „Fannie Mae“ ir „Freddie Mac“. George‘o W.Busho vyriausybei teko skirti 700 mlrd. dolerių „toksinėms“ paskoloms supirkti, t. y. tiek, kiek išleido visam Irako karui.
Prireikė valstybės pagalbos
Finansų pasaulio gelbėjimas paskutinę minutę įgauna absurdiškų bruožų: garsiausiai valstybės šaukiasi tie bankininkai, kurie iki šiol reikalavo visiškos veiklos laisvės, ir tie respublikonai, kurie siekė valstybės nesikišimo į viską, išskyrus teisę turėti ginklą ir abortų draudimą. Dabar kreditai bankams gelbėti ateis iš šalių, kurias Amerika atvedė prie bedugnės krašto, o tai beveik visas pasaulis. Naujasis finansų reguliavimas labiau primins europietiškąjį. Tą, kurį amerikiečiai kitomis aplinkybėmis paniekinamai vadino socialistiniu.
Jau pernai ėmė aiškėti, kokia krizė gali ištikti Amerikos finansų rinką ir kartu visą pasaulį. Pavojaus varpas suskambo liepą, kai investicijų bankas „Bear Sterns“ turėjo panaikinti du vadinamuosius Hedge fondus (privatus investicinis rizikos draudimo fondas, prieinamas ribotam būriui investuotojų, - jie gali vykdyti platesnę veiklą ir moka atlygį savo investicijų direktoriui. Tokių fondų investicijų grąža labai didelė, bet nepaprastai didelė ir rizika). Todėl kai banko, kadaise vertinto 20 mlrd. dolerių, spekuliacijos žlugo, jo vertė taip sumažėjo, kad šį kovą už 20 proc. kainos jį perėmė kitas savininkas.
Rugsėjį, patyręs 50 mlrd. dolerių nuostolių, pasidavė didysis „Merrill Lynch“. Jį perėmė Amerikos bankas. Po poros dienų JAV vyriausybė už 85 mlrd. dolerių nupirko draudimo milžiną AIG. Bankroto neišvengė ir užsienio bankai: britų „Northern Rock“ buvo nacionalizuotas, o AIG gelbėjamas Vokietijos mokesčių mokėtojų pinigais, paremiant jį 8 mlrd. dolerių. Tačiau penkių didžiausių JAV investicijų bankų bankininkai kriziniais 2007 metais sugebėjo susidėti į kišenes 39 mlrd. dolerių.
Rūpinosi tik savimi
62-ejų Richardas Fuldas, 158 metus sėkmingai dirbusio ir tradicijas puoselėjusio „Lehman Brothers“ direktorius, banko žlugimo dieną nesirūpino 28 tūkst. darbuotojų likimu, bet skubėjo parduoti jam priklausančias banko akcijas už beveik 32 mln. dolerių. Dar prieš 9 mėnesius jos buvo vertos 16,8 mln. dolerių, tačiau dabar R.Fuldas gavo vos 500 tūkst. - tik šiek tiek daugiau, nei uždirbdavo per savaitę. Jo darbuotojų turto nuostoliai dėl bankroto sudarė 13,7 mlrd. dolerių.
Po 39 metų, išdirbtų „Lehman Brothers“ banke, R.Fuldas jautėsi esąs visagalis. Pietų Korėja ir Kinija, Anglijos bankas „Barclays“ siūlė perimti „Lehman Brothers“, bet jam niekas neįtiko. Kai galų gale R.Fuldas pats kreipėsi į Amerikos banką, šis mieliau pasirinko gelbėti jo žlugusį konkurentą „Merrill Lynch“.
2007-ųjų kovą investicinio banko „Bear Stearns“ rizikos draudimo fondų direktorius 52 metų Ralphas Cioffi ir jo kolega Matthew Tanninas jau puikiai žinojo apie didelius antrinių hipotekų sunkumus. Tačiau abu trykšdami optimizmu dalyvavo susitikime su investuotojais ir nuslėpdami, kad jų hipotekos rizikos draudimo fondų vertė labai sumažėjo, ragino investuoti dar daugiau.
Rizikos draudimo fondų rinka sudaro trečdalį visos Volstryto prekybos. R.Cioffi buvo laikomas patyrusiu vadovu, didžiu finansinio pasaulio mąstytoju. Banke „Bear Stearns“ jis dirbo 22 metus, gavo dešimčių milijonų dolerių atlyginimą ir sukūrė naują hipotekos rinkos investicijų produktą, pagrįstą pigiais kreditais. Savo karjeros viršūnėje R.Cioffi valdė daugiau kaip 30 mlrd. dolerių vertybiniais popieriais, bet netrukus suprato, kad namų savininkai neįstengia grąžinti paimtų pigių kreditų. Tačiau kuo daugiau fondų R.Cioffi prarasdavo, tuo daugiau kapitalo jam reikėdavo. 2007-ųjų birželį fondai sprogo iš vidaus, sunaikindami 1,6 mlrd. dolerių. Dėl vadovo kaltės jie nuvertėjo dar 350 mlrd. dolerių. Tai sukėlė grandininę reakciją, kuri galiausiai sužlugdė „Bear Stearns“.
Todėl šių metų birželio 19 dieną FTB surakino R.Cioffi ir M.Tanniną antrankiais, paėmė jų pirštų atspaudus ir nuvedė į Bruklino teismo salę. Jiems buvo pateiktas kaltinimas dėl 9 sukčiavimo indėliais atvejų. R.Cioffi sumokėjo 4 mln. dolerių užstatą ir prisipažino: „Savo 30 metų karjerą nuleidau į kanalizaciją.“
Golfas ir bridžas
R.Cioffi protegavo banko direktorių tarybos pirmininkas 74 metų Jamesas Cayne‘as, vyriausias Volstryto vadovas, gyva legenda. J.Cayne‘as jau seniai pavydėjo didelio ribotos rizikos fondų pelno, tad nusprendė pats imtis rizikingo lažybų verslo. Jis taip troško greitai padidinti banko balansinę vertę ir akcijų kursą, kad nebestebėjo perkaistančios nekilnojamojo turto rinkos. Taigi 6 mln. akcijų turintis finansininkas vieniems metams tapo milijardieriumi.
J.Cayne‘as - didelis golfo mėgėjas ir pasaulinio lygio bridžo žaidėjas. Tuo metu, kai žlugo R.Cioffi fondas, jis žaidė golfą Niu Džersyje. Po savaitės, kai bankai ėmė reikalauti apsaugoti fondus, J.Cayne‘as tebežaidė golfą. Na, o kai „Bear Stearns“ pirmą kartą per savo egzistavimo istoriją turėjo pripažinti patyręs milijardinių nuostolių, jis lošė bridžą Nešvilyje. Po mėnesio, bankui patekus į pirmą didelę likvidumo krizę, J.Cayne‘as vėl lošė bridžą - tąkart Detroite. Direktorių tarybos vadovo buvo neįmanoma surasti, nes jis nesinešioja mobiliojo telefono. Po kelių savaičių bankas bankrutavo. Kritus akcijų kursui J.Cayne‘as prarado 900 mln. dolerių, o daugiau kaip pusė iš 14 tūkst. banke dirbusių žmonių - darbą. Prieš tai jis spaudė savo darbuotojus neparduoti akcijų, todėl šie neteko visko, o pats J.Cayne‘as žlugus „Bear Stearns“ dar gavo 60 mln. dolerių.
Padaryti karjerą šiam bankininkui padėjo gudrumas ir gebėjimas lošti bridžą. Būtent dėl bridžo jis tapo legendinio „Bear Stearns“ boso Alano Greenbergo, kuris nuolat ieškojo gero lošimo partnerio ir pakvietė J.Cayne‘ą dirbti į banką, draugu. Visi žino, kad Volstryte taip daroma karjera. Nuo 2001-ųjų, kai J.Cayne‘as pakeitė A.Greenbergą - išstūmė iš jo posto, abu senyvi ponai yra priešai. Dabar A.Greenbergas kaltina buvusį bridžo partnerį dėl banko nuosmukio ir sako, kad įspėjo jį dėl neskaidrių ir rizikingų fondų, bet „Jimmy neklausė nieko“. Tačiau ir pats A.Greenbergas nepasinaudojo savo padėtimi stebėtojų taryboje. „Buvau apimtas depresijos, sirgo mano šuo“, - taip žlugus bankui atsiprašė jis kitų tarybos narių.
Volstryto galiūnai nebedirba kaip kadaise savo klientams. Aklai pasitikėdami savimi jie investuoja akcininkų pinigus į dažnai abejotinus sandėrius, skiria sau vis didesnius atlyginimus, vienas kitą atleidžia, išmoka kompensacijas ir vėl priima atgal. Ekonomistų nuomone, Volstryto direktorių tarybų nariams algos neskiriamos už nuopelnus, bet yra malonus asmeninis individo gestas sau.
• Lloydas Blankfeinas, pasaulinio milžino „Golden Sachs“ direktorių tarybos pirmininkas, 2007 metais gavo apie 70 mln. dolerių.
• Stanas O‘Nealas susižėrė 161 mln. dolerių, kai atvedė prie bankroto slenksčio „Merrill Lynch“. Nepasikuklino ir jį pakeitęs Johnas Thainas, pradžioje paskyręs sau 83 mln. dolerių. Prieš kelias savaites J.Thainas pardavė „Merrill Lynch“ Amerikos bankui.
• Banko AIG, patyrusio 80 mlrd. dolerių nuostolių, direktorius Robertas Willumstadas per metus uždirbo milijoną dolerių (plius procentai).
• „Morgan Stanley“, pasaulinės finansinių paslaugų kompanijos, boso 63-ejų Johno J.Macko metų atlyginimas sudarė 40 mln. dolerių, o banko nuostoliai - 11 mlrd. dolerių.
• „Bear Stearns“ vadovo Jameso E.Cayne‘o metų uždarbis siekė 68 mln. dolerių, o banko nuostoliai - 19,8 mlrd. dolerių. Ralphas Cioffi, gaudamas dviženklio skaičiaus milijonų atlyginimą, pasilikdavo 20 proc. pelno.
Parengė Rima KRUPENKAITĖ
