Kas galėjo pagalvoti, kad, praėjus šešis mėnesius trukusiam maištui, kurio metu buvo panaudotos NATO bombos, libų sukilėliai nekliudomi šniukštinės po buvusio šalies lyderio Muammaro Gaddafio rezidenciją?.. Ir, nors pastarojo buvimo vieta – vis dar neaiški, manoma, kad ateityje šalies laukia dar didesnis iššūkis, nei despoto nuvertimas – tai bandymas įkurti demokratiją.
Kaip rašo spiegel.de, neramumai Libijoje sukėlė nemenkus ginčus tarp Vokietijos žiniasklaidos komentatorių. Kai kurie jų įsitikinę, jog NATO bombardavimo sėkmė išryškino, kad Vokietijos sprendimas susilaikyti nuo Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijos, leidusios naudoti jėgą kovo mėnesį, buvo klaida. Be to, komentatoriai neabejoja, kad M. Gaddafio nuvertimas įkvėps protestuotojus Sirijoje bei Jemene tęsti savo kovas. Negana to, anot jų, atkaklumo rodymas regione išties turi pagrindo ir, kad sėkmingos, palyginus – trumpos revoliucijos Tunise ir Egipte anaiptol nebuvo vykdomos aptemusiais protais.
Tačiau, nepaisant palengvėjimo ir pasitenkinimo, kuris aplankė tautą pašalinus Gaddafį, spėjama, jog paversti Libiją demokratiška valstybe bus labai sunku. Po dešimtmečius trukusios diktatūros, šalyje trūksta pamatinių institucijų, tokių kaip Konstitucinis teismas ar parlamentas.
Nacionaliniame konservatoriškame Vokietijos laikraštyje „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ buvo rašoma: „Vienas dalykas yra aiškus kaip dieną: be NATO paramos, Libijos sukilimas prieš Gaddafi būtų buvęs kruvinai nugesintas. Dislokuoti Vakarų ginklus buvo verta. Tačiau, kaip elgtis su įgyta laisve bei galimybe pačiam kontroliuoti savo likimą – tai priklauso tik nuo pačių arabų žmonių bei genčių. Jiems teko daug ką paaukoti, tačiau, pasibaigus kraujo praliejimui ir praėjus daug laiko, jie turės kuo didžiuotis“.
Kairiojo sparno Vokietijos dienraštis rašė: „Strategija buvo rizikinga, tačiau davė vaisių. NATO oro atakos padėjo sukilėliams laimėti prieš despotą Gaddafį. Kas būtų drįsęs apie tai pagalvoti vos prieš keletą mėnesių?... Libija – beveik laisva. Tačiau tai nereiškia, kad demokratija ir asmens laisvė nedelsiant įsitvirtins šalyje. Libijos Pereinamojo laikotarpio Taryba yra silpna. Nevaldoma valstybė galėtų subyrėti į genčių teritorijas. Lemiamas išsivadavimo etapas Libijoje dar tik prasidėjo. Vakarai prisiėmė atsakomybę už kovą prieš Gaddafį, todėl dabar jie privalėtų padėti susikurti demokratinei valstybei. O tai yra žymiai sunkiau, nei į darbą paleisti bombas“.
Pasak nacionalinio konservatoriško dienraščio „Die Welt“: „Tarp šios krizės metu išmoktų pamokų yra ir seniai nusistovėjusio Europos geopolitikos fakto paneigimas: kad Viduržemio jūros regionas nėra tiesiog skiriantysis griovys; ten veši kultūriniai, strateginiai ir ekonominiai ryšiai, kurių nepaisyti – nevalia. Nesugebėjimas to pastebėti buvo esminė Vokietijos klaida, kurią ši padarė prieš penkis mėnesius susilaikiusi nuo JT Saugos Tarybos sprendimo vykdyti kovinę misiją, skirtą Libijos gyventojams nuo priespaudoje juos laikiusio tirono išlaisvinti. <...> Faktas, kad Vokietija, taip mėgstanti pamokslauti kitų tautų moralės klausimais, dėl diplomatinio nekompetetingumo ir neištikimybės savo sąjungininkėms, kentės nuo ilgalaikių pasekmių.“
Didžiausiame Vokietijos centro kairės dienraštyje „Süddeutsche Zeitung“ buvo teigiama: „Gaddafio nuvertimas (nepaisant to, kad į pagalbą buvo pasitelktos NATO pajėgos) suteiks sukilimams Sirijoje arba Jemene naują impulsą. Šešis mėnesius Libijoje trukusi kova dar įtikinamiau, nei, palyginus, lengvos pergalės Tunise ir Egipte, įrodė, jog ištvermė galų gale atneša naudą. Tuo tarpu Beno Ali ir Mubarako išstūmimas iš valdžios nebuvo tik regioninės anomalijos – despotų saulėlydis dar tik prasidėjo“.
Tačiau centro kairės dienraštis „Der Tagersspiegel“ per daug nesidžiaugė Libijos pergale ir padarė tokią įžvalgą: „Galima tik tikėtis, kad sukilėliai neužsimanys keršto ir nepradės žudyti visų, kurie buvo ištikimi savo diktatoriui. Sukurti veikiančią demokratiją tokioje šalyje bus sunku. Tokios keistos institucijos, kaip kad Liaudies kongresas ar Liaudies komitetas iš tiesų tik maskuoja visišką veikiančių politinių institucijų šalyje nebuvimą. Libijoje, kitaip, nei Tunise ar Egipte, trūksta tiek parlamento, tiek Konstitucinio teismo, tiek ir tikros konstitucijos. Visa tai šalyje turės būti sukurti nuo nulio, o tai pareikalaus sugebėjimo priimti kompromisus ir bendrą sutarimą – ypatybių, kurių iki šiol neparodė nei viena pusė“.
