Nors ne už kalnų Vokietijos Demokratinės Respublikos žlugimo dvidešimtmetis, sužiedėjusiu jos žavesiu prekiaujama kaip šviežiomis bandelėmis, rašo „Lietuvos žinios“.
Iš 156 kilometrus nusidriekusios sienos, kuri 28 metus skyrė Berlyną, liko mažiau kaip pusantro kilometro, vadinamoji „East Side Gallery“. Ji, dešimtojo dešimtmečio pradžioje dailininkų, grafitų piešėjų ir vandalų išmarginta, dabar atrodo visai nekaltai. Toji didžiausia pasaulyje paroda atvirame ore, kiekvieną dieną fotografuojama šimtų turistų, jau lyg ir nebesiejama su šeimų perskyrimu ar 239 asmenų, mėginusių perlipti tą sieną, mirtimi. Šiandien tai tėra atrakcija turistams. Viena iš daugelio. Prėska VDR tapo tokia madinga, kad šalia sienos dygsta parduotuvės, prekiaujančios socializmo suvenyrais, naktį galima praleisti viešbutyje, kuris tiksliai atkuria Ericho Honeckerio laikus, ir net pasivažinėti po Berlyną išsinuomotu rožiniu trabantu.
Žmogutis puošia viską
Rytinę Berlyno dalį lengviausia atpažinti iš pėsčiųjų eismo signalų. Raudonas žmogutis ir žalias žmogutis ten atrodo visiškai kitaip. Abu skrybėlėti, raudonasis išskečia rankas, o žaliasis energingai žengia pirmyn. Tai garsieji „Ampelmannchen“. Suvienijus Vokietiją vyriausybė ketino pakeisti juos vakarietiškais standartais, bet vokiečiai nesutiko. „Būtų beprasmiška leisti milijonus markių tik ženklams pakeisti“, - sako Jensas Lassas, pardavėjas iš „Mondos Arts“, vienos parduotuvių, prekiaujančių nostalgija, arba VDR ilgesiu. Jensas daugiausia uždirba būtent už tuos „Ampelmannchen“.
„Puodeliai, karuliai, auskarai, dėlionės, marškinėliai - be jų taip gerai visko nepirktų. Mano parduotuvės klientai - bet kurio amžiaus žmonės“, - tvirtina pardavėjas. Jis ir pats jaučia nostalgiją. „Nebuvo to skubėjimo, konkuravimo. Niekas nebijojo likti be darbo, - prisimena Jensas. - Kai kurie jaučiasi apgauti. Staiga turėjome išmokti gyventi kapitalizmo sąlygomis. Mums stigo patirties, problema tapdavo net draudimo pasirinkimas ar automobilio pirkimas.“
Kitoje parduotuvėje moteris pasitinka žurnalistus su šypsena ir padėklu raudonų bei žalių šviesoforo formos žmogučio karulių. „Pas mus žmogutis puikuojasi daugiau kaip ant dviejų šimtų prekių, - giriasi George‘as Incis, turkų kilmės aktorius, parduotuvės savininkas. - Turime net makaronų ir picos!“
Blokinė nostalgija
VDR - ne tik skrybėlėtas žmogutis. Tai ir blokiniai namai. Viename jų du buvę VDR valstybinio cirko artistai atidarė „ostelį“, arba nostalginį viešbutį.
„Daugumą rekvizitų gavome veltui. Kažkas pirko namą ir pasirodė, kad visi baldai - dar iš VDR laikų. Paskambino ir paklausė: „Ar norite jų?“ - pasakoja Liliana Lehmann, „ostelio“ registratorė. - Priartiname VDR būsto kultūrą, parodome, ką reiškia miegoti blokiniame name, kuriame girdėti, kaip kaimynas užtraukia užuolaidas, kasdien laipioti į šeštą aukštą, nes liftus montuodavo tik nuo septinto. Turime ir gėlėtų tapetų, Honeckerio nuotraukų, vėliavų - viskas kaip kadaise. Ir, žinoma... nė vieno televizoriaus.“
Siūloma ir atrakcija „kietiems“: pionierių stovykla, arba didelis butas, pristatytas dviaukščių lovų.
„Ostelį“ atidarėme pernai gegužės 1-ąją. Jau tada visos vietos buvo rezervuotos, nors nedarėme jokios reklamos, - tikina Liliana. - „Osiai“ (žmonės iš Rytų Vokietijos) atvažiuoja patikrinti, ar viską deramai atlikome. „Wesiai“ (Vakarų Vokietijos gyventojai) atvyksta iš smalsumo.“
Kartais svečiai palieka įrašų: „Stulbinamas paprastumas viduje. Tai kukliausia vieta, kurią teko aplankyti.“ Kiekvienas gali išsinuomoti trabantą ir pasivažinėti po miestą. O mašinų yra visokių, net rožinių. Bet, pasak Lilianos, VDR nebuvo rožinė. „Pionieriai ar FDJ (Freie Deutsche Jugend - Laisvasis vokiečių jaunimas) nariai nebuvo geras sumanymas, bet jie bent sugebėdavo kuo nors sudominti gatvės vaikus“, - priduria ji ir nustemba sužinojusi, kad FDJ dar veikia. Maniusi, jog organizacija uždrausta.
Šalies rytai nesuklestėjo
„Berliner Morgenpost“ pernai rašė, kad spalio 7-ąją FDJ šventė penkiasdešimt aštuntąsias VDR įkūrimo metines, agitavo ir dalijo lapelius. Tas įvykis neturėjo viešo pobūdžio, nes FDJ atstovai mitingavo tik jiems žinomoje vietoje, bet gandai apie organizacijos suaktyvėjimą nustebino vokiečius. „Maniau, jos jau nebėra“, - taip reaguoja į žurnalistų klausimą apie FDJ Wolfgangas Teckenbergas, sociologas iš Heidelbergo universiteto. Kai sužino, kad FDJ šiuo metu turi du šimtus narių, netiki. Paskui ištaria: „Ką tai reiškia palyginti su aštuoniais milijonais VDR laikais! Daugių daugiausia - šachmatų klubas.“
Atgijusi FDJ tvirtina, kad VFR aneksavo VDR. Nebijo marksistinės ideologijos ir Ringo Ehlerto pirmininkavimo. To paties Ehlerto, kuris 2001 metais atsisakė eiti į kariuomenę, nes „negalįs tarnauti armijoje, kuri užėmė jo šalį, VDR“.
Tokių kaip jis nemažai. Tai rodo neonacių ir nacionalistų populiarumas nedarbo apimtame Brandenburge, Saksonijoje ar Meklenburge.
„Daugelis žmonių iš buvusios VDR jaučiasi nuskriausti. Tas reiškinys radikalėja, - aiškina žurnalistams prisistatyti nenorėjęs istorikas iš Diuseldorfo. - Kohlio pažadėtosios klestinčios šalies iki šiol nematyti net horizonte. Valstybė, kurioje gyventa, ūmai nustojo egzistavusi, kai kas prarado savo tapatybę. Iš čia ir VDR ilgesys. Jis remiasi idealizavimu. Nors visuomenė atrodė labiau suderinta, žmonės pamiršta, kad kiekvienoje grupėje buvo šnipas.“
Istoriko nuomone, kalbos apie didelius skirtumus tarp Vokietijos rytų ir vakarų tėra prietaras. Juos girdime kalboje, bet tai tik dialektų įvairovė. Panašiai yra ir dėl mentaliteto. „Manoma, kad vokiečiai iš rytų atviresni, bet tai kyla dėl regioninių skirtumų, o ne dėl kultūrinių. Esu nuo Reino krantų, apie mus taip pat sakoma, jog esame sukalbamesni negu vokiečiai iš šiaurės. Vieno dalyko nuoširdžiai pavydžiu „osiams“ - moterų, - prisipažįsta pašnekovas. - Visos mano merginos buvo iš Rytų Vokietijos.“
Nereikia persistengti
Skirtumų tarp vokiečių iš rytų ir vakarų žurnalistai nusprendė paieškoti prie „Checkpoint Charlie“, žinomiausio sienos perėjimo punkto Berlyne nuo 1949 iki 1990 metų. Tačiau užtiko tik turistų. Kiekvienas nori nusifotografuoti su vokiečiu, persirengusiu Amerikos kareiviu. Greta matyti perspėjantis užrašas: „Jūs paliekate amerikiečių sektorių.“ Aplink - parduotuvės ir muziejus. Galima apžiūrėti parodą „Pabėgimas skatina išradimus“. Ji pristato įvairius būdus, kaip atsidurti kitoje sienos pusėje: nuo povandeninių laivų, parasparnių ir balionų iki požeminių tunelių. Kita paroda, pavadinta „Tai atsitiko prie Čarlio perėjimo punkto“, primena, kad, be penkių tūkstančių sėkmingų pabėgimų, buvo ir nepavykusių. Kaip tas 1962 metų rugsėjo 17-ąją, kai pašautas bėglys Peteris Fechteris mirtinai nukraujavo bejėgiškai stebinčių liudininkų akivaizdoje. Sieną prie Čarlio perėjimo punkto kirsdavo tik užsieniečiai. Sienos jau nebeliko, o užsieniečiai liko. Tik vokiečių nebėra.
Tačiau galima pamatyti, kaip jų tada gyventa. Ant Šprė upės kranto atidarytas VDR muziejus, jame - valgomasis kambarys ir virtuvė, kurioje pristatyta dėžučių originalios sriubos, svetainėje - šūsnis firmos „Amiga“ plokštelių ir spinta-sienelė.
„Prieš pat nugriaunant sieną senelis pirko du tūkstančius ritinėlių tualetinio popieriaus, nes pasitaikė proga, - prisimena studentas Hansas. - Naudojosi jais dvylika metų. Visų nesunaudojo, nes popierius buvo toks šiurkštus, kad senelė galų gale supyko ir pareikalavo švelnesnio.“
Krebso numeris
Studentas Hansas turi smagių prisiminimų iš VDR, bet Norbertą Krebsą vis dar kankina košmarai. Krebsas, dabar vedžiojantis turistus po muziejų, kuris yra buvusiame Stasi kalėjime, buvo suimtas 1989 metais. „Išėjau iš čia po pusantro mėnesio. Turėjau per dvi valandas palikti šalį, kitaip mane turbūt būtų sušaudę“, - prisimena vyras.
Kalėjime niekas Krebso nevadindavo pavarde. Jis tapo numeriu. „Gaudavome fetrines šlepetes, kad negirdėtume vieni kitų žingsnių. Buvome izoliuoti nuo pasaulio, pro matinius langų stiklus negalėdavome susiorientuoti, kur esame. Naktį mus žadindavo, jeigu nemiegodavome aukštielninki, padėję rankas ant apkloto. Sąlygos - kaip fašistų kalėjime, nors valstybė buvo anifašistinė“, - pasakoja Krebsas.
Vokietijai susivienijus jis gavo kompensaciją - 450 markių. Vokiečiai, skirtingai nei kai kurie Rytų Europos šalių gyventojai, greitai ir sėkmingai susitvarkė su savo praeitimi. „Netaikė liustracijos kiekvienam, bet sutelkė dėmesį į elitą, - aiškina profesorius Albertas Kotowskis, Rytų Europos specialistas Bonos universitete. - Vokietijoje liustracija netapo politiniu vėzdu.“
Vyresniojo brolio kompleksas
N.Krebsas nesistebi nostalgija: „Osiams“ buvo įteigta, kad jie pralaimėjo, kad yra niekam tikę. Normalu, jei ilgisi buvusių laikų.“
Sociologo Teckenbergo nuomone, to ilgesio priežastis - per greitas perėjimas iš socializmo į kapitalizmą. Pasak jo, „osiai“ daug labiau negu kitos tautos, gyvenančios socializmo sąlygomis, išsiskyrė miesčioniškumu. „Visada buvo galima ko nors išgerti, be to, patirti gero sekso. Taip atsirado „Arme deutsche dolce vita“ („Varganas vokiškas dolce vita“), - sako Teckenbergas. - Žinote ką? Maskvoje jausdavausi laisvesnis negu Rytų Berlyne. Ne dėl sistemos, bet dėl žmonių proto.“
Osvaldas Aleksa
