Šiam vyrui yra apie 50 metų, o savo tėvynėje Sirijoje jis dirbo anglų kalbos mokytoju. Jis turi žmoną ir du nepilnamečius vaikus. Šeimą jis paliko Sirijoje ir pabandė pats nuvykti į Europą. Su savimi jis teturėjo kuprinę, nedidelį lagaminą ir rankinę. Į kelionę išsiruošė vienas, be giminaičių ar draugų.
„Informaciją apie tai, kad į Europą galima lengvai patekti per Baltarusiją, pasirodė prieš du ar tris mėnesius mūsų socialiniuose tinkluose. Tačiau tuomet aš nežinojau, kad tai nesaugu. Legaliai atvykti į Europą mes negalim, neduoda vizų“, – aiškino vyras.
Prieš kelis mėnesius skrydžių Baltarusiją paslaugas pradėjo teikti Sirijos kelionių agentūros. Nuo kreipimosi į bendrovę iki skrydžio į Baltarusiją praėjo apie 10 dienų – per tą laiką buvo paruošti visi reikalingi dokumentai: viza, kvietimas, draudimas. Už šias paslaugas ir skrydžio bilietą vyras sumokėjo 3 tūkst. dolerių. Lėktuve jis susipažino su 70-mečiu tautiečiu, kuris už kelionę sumokėjo 6 tūkst. dolerių. Jie taip ir neišsiaiškino, iš kur atsirado toks skirtumas.
Klausiamas, kodėl nusprendė emigruoti, siras nurodo prastą ekonominę padėtį visoje šalyje. Netrukus nutyla ir pradeda trintis ašaras, rašoma „Current Time“.
Jis yra mokytojas ir uždirba po 40 dolerių per mėnesį. Po savo pagrindinio darbo jis dar uždarbiauja pavežėju – tai jam leisdavo prisidurti dar apie 75 dolerius per mėnesį. Jo tėvynėje įprasta turėti du ar tris darbus vienu metu, jie imasi bet kokio fizinio darbo, uždarbiavimo privačiose bendrovėse. Klausiamas, kiek reiktų šeimai „normaliam gyvenimui“, jis įvardija, kad reikia „mažiausiai 700 dolerių“. Tas 600 dolerių skirtumas „iš niekur neatsiranda“.
„Daug ko savo šeimai aš paprasčiausiai negaliu leisti. Mums užtenka tik būtiniausiems produktams ir daiktams. Aprūpinti savo šeimą, vaikus yra labai sunku visiems“, – verkdamas pasakojo vyras.
Antroji emigracijos priežastis – jis norėjo gyventi ramioje šalyje. „Ten, kur aš gyvenu, nuolat vyksta karo veiksmai“, – aiškino siras.
Iš kur šeima surado 3 tūkst. dolerių, jeigu vyras uždirba 100 dolerių per mėnesį? Vyras aiškino, kad pardavė žmonos papuošalus. „Kiti pardavinėja mašinas, kai kurie – butus, žemės sklypus, kad tik apmokėtų keliones. Ne tik sirai važiuoja – ir afganai, ir irakiečiai, ir iš Alžyro, iš Egipto“, – aiškino jis.
Oro uoste jo niekas nepasitiko. Turizmo agentūroje jam buvo pažadėta, kad jis „be jokių problemų pateks į Europą“. Minsko oro uoste jį tariamai turėjo pasitikti turizmo agentūros darbuotojai, tačiau niekas taip ir nepasitiko. Kuomet vyras susisiekė su kelialapį pardavusia įmone, jam buvo atsakyta, kad „tavęs laukė valandą, tačiau nesulaukė ir išėjo“. „Visa tai yra melas“, – aiškino apgaulę supratęs vyras.
Jis pats nusigavo iki Grodno, apsigyveno viešbutyje. Jau vietoje pasikalbėjo su kitais migrantais, kurie į Baltarusiją atvyko anksčiau ir jau bandė kirsti sieną, tačiau nesėkmingai. Siro teigimu, jų niekas nelydėjo, veikė vieni. Pasienyje jie klajojo miškais, nežinojo kur eiti, šalo, kai kurie įkrito į šaltą pelkę. Kuomet baigdavosi maistas, vanduo ir telefonų baterijų galia, jie grįždavo į miestą ir pradėdavo kurti kitos kelionės į pasienį planus.
Jo naujajam 70-mečiui pažįstamam agentas liepė savarankiškai nuvykti prie sienos ir netgi nurodė tašką žemėlapyje, netoli Nezbodyčių kaimo Grodno srityje. Iš ten jau iki Lenkijos – apie valanda kelio pėsčiomis. Jam žadėta, kad vietoje jį kažkas pasitiks. Pagyvenęs vyras nepabūgo sunkumų – jo sūnus jau pateko į Vokietiją. Kuo baigėsi šio vyro kelionė, neaišku.
„Sirijoje galvojama, kad migrantų mirtys pasienyje – išsigalvojimas“
Pasiklausęs kitų migrantų pasakojimų vyras nusprendė, kad savo gyvybe nerizikuos ir grįš namo. „Aš gerbiu save“, – paaiškino migrantas.
Apie tai, kas vyksta iš tiesų Baltarusijos-Lenkijos pasienyje, jis sužinojo tik Baltarusijoje. Į klausimą, ar nėra girdėjęs apie mažiausiai kelių migrantų mirtis pasienyje, apie tai, kad grupės žmonių įstringa tarp dviejų šalių ir mėnesį gyvena gatvėje, vyras atsakė, kad daugelis Sirijoje mano, kad tai „fake news“, kad čia propaganda specialiai rašo tokius straipsnius, „kad žmonės daugiau nevažiuotų ieškoti geresnio gyvenimo“.
„Aš žinau daugelį, kurie dar ruošiasi čia skristi. Aš grįšiu namo ir atkalbinėsiu juos, pasakosiu, kas vyksta iš tiesų“, – aiškino siras ir pridūrė, kad jam pačiam jau „nieko neliko“.
Baltarusijoje pasilikti nenorėjo: šalis pasitiko nelabai svetingai
Vyras nenorėjo likti Baltarusijoje dar ir dėl to, kad šios šalies valdžia nieko negali pasiūlyti tokiems pabėgėliams, kaip jis. Maža to, jis pajuto baltarusių šaltumą. Beveik niekas nesutiko jam padėti, kai jis prašė pagalbos, kai kurie net išklausyti nenorėjo, kiti nesuprato anglų kalbos.
„Aš jaučiuosi čia esąs niekas, tuščia vieta. Žmonės žiūri į mane keistai. Kai kurie net nesuteikdavo man galimybės užduoti klausimą. Aš juk vyras. Aš žmogus“, – aiškino siras.
Baltarusijoje jis išbuvo savaitę, o kelias paskutines dienas – oro uoste pasienyje, bandydamas išskristi į tėvynę. Jis taip ir nesugebėjo savarankiškai išsiaiškinti, kaip pratęsti vizą, kuri jau baigėsi, kaip užsiregistruoti PGR testui internetu. Jam taip pat teko ieškotis pinigų kelionei atgal.
