Kadaise, 1988-aisiais, kai dar buvau pakankamai jaunas, kad galėčiau mokytis mokykloje, aš, kaip ir daugybė vaikėzų, turėjau susirašinėjimo bičiulį. Bičiulis buvo vokietis, Jorgas vardu. Jis gyveno Hanoveryje, kuris tuo metu ypač meiliai bendravo su mūsų miesteliu. Įskilus “geležinei uždangai”, sėdau į traukinį ir išvažiavau.
Į Vokietiją. Į Hanoverį. Pas Jorgą. Prasidėjo viskas – linksmai, o baigėsi kaip visada. Nieko nepadarysi.
Šiaip ar taip ankstyvą pavasario rytą Vokietijoje iš traukinio išlipau… su pliažo šlepetėmis. Tiesą pasakius, būčiau išlipęs visiškai basas, bet vienas iš daugybės keleivių pasigailėjo manęs ir atidavė šlepetes.
Vokiečiai dėbtelėjo į mane nustebę. Po to susižvalgė. Dar sykį dėbtelėjo. Dabar jau su pagarba. Krestelėjo galvomis ir draugiškai nusprendė: hipis. O aš ir sakau:- Koks aš hipis?! Man Lenkijoje batus pavogė!- Kaip tai pavogė? - vokiečiai nustėro. – Dėvėtus batus?
Jiems galvoje netilpo mintis, jog galima štai šitaip imti ir ką nors pavogti. Tiesiog taip nebūna. Tačiau pabudęs kitą rytą prie savo lovos radau tris poras batų: lakuotus batelius, kedus ir žieminius batus.
- Atleisk, bet tokių batų, kokius turėjai, negalėjome nupirkti, - apgailestaudami skėstelėjo rankomis vokiečiai. O batukai – bent man taip atrodė – buvo išties šaunūs: baltutėliai kedai žaliu zomšiniu vidumi, beveik nauji.
* * *
Pasitaikė meilės nuotykių. Viena karšta mergaičiukė įsivertė mane į lovą. Na, pažaidėme. Supratęs, kad žaidimas tuoj tuoj pasibaigs, norėjau sprukti, o ji tik apsivijo kojomis ir nė nemanė manęs paleisti. “Baigta, - pamaniau. - Dabar man galas”. O ji tik nusijuokė, paėmė kažkokią guminę piliulę, sušlamštė ir sako: “Nebijok, nieko nebus”. Ir užmigo. O aš negaliu užmigti.
Man toji piliulė neduoda ramybės. Atsikėliau. Paėmiau vieną. Pauosčiau. Palaižiau. Mergaičiukė staiga pabudo, uždegė šviesą ir klausia: “O ką tu čia darai?” Aš jai ir sakau: “Ne, nieko nedarau”. Ir paskubom nurijau piliulę. Taip aš ne tik praradau nekaltybę, bet ir išvengiau nėštumo.
* * *
Apskritai mane vokiečiai palaikė iškrypėliu. Štai sėdėjome su kompanija. Gurkšnojome alų, šnekučiavomės, o aš vis svaidžiau ir svaidžiau strėliukes į taikinį. Velniškai smagu, tik va bėda, taikinys kabojo ant durų. Na tai jokia ne bėda. Bet staiga atsivėrė tos pačios durys ir pasirodė mergina su užkandžių padėklu. Strėliukė, paleista durų link smigo merginai į skruostą. Vokiečiai smaigsto mane paklaikusiais žvilgsniais, ir aš suprantu, jog teisintis beviltiška. Jie, žinoma, būtų galėję patikėti, jog tai padariau netyčia, betgi prieš valandą aš visiškai sąmoningai kitą merginą įstūmiau į baseiną. Tai turėjo būti pokštas, iš kurio mūsų kaime būtų ilgai kvatoję. Juolab kad mergina šlapia suknele atrodo ypač viliojamai. Tačiau vokiečiai nė nemanė juoktis. Jie buvo rūstūs.
Būčiau galėjęs mėginti teisintis, kad nenorėjau padaryti nieko bloga, juk mūsiškių akimis tai labai linksma ir panašiai, bet kiek anksčiau, per pietus, jau buvau gerokai pasišiukšlinęs. Mūsų miestelio šviesuolis Petras, sužinojęs, kad vykstu į Vokietiją, net įraudęs mane tikino, kad vokiečiai prie stalo gadina orą, ir tai jiems yra normalu.
Taigi pietavome, ir aš, nors nelabai norėdamas, susikaupiau, kilstelėjau sėdynę ir driokstelėjau. Vokiečiai sykiu nutėškė įrankius. Pietūs buvo sugadinti.
Todėl po viso to, įsmeigęs merginai į skruostą strėliukę, aš kuo puikiausiai supratau, jog aiškinti, kad padariau tai netyčia, beprasmiška. Tik atsistojau ir išlemenau: “Tai gal aš jau eisiu…” “Tai gal tu jau eik”, - pritarė Jorgas. Grįžau namo ir pamaniau: “Gera ten, kur nereikia oro gadinti”.
