Kai kalbame apie prekybą žmonėmis, dažniausiai įsivaizduojame į prostituciją įviliotas ir parduotas moteris. Tačiau yra ir dar viena prekybos žmonėmis rūšis, kai parduodami tiek vyrai, tiek moterys, kad vogtų iš prekybos centrų ar dirbtų telefoninių sukčių padėjėjais.
Nuteisti Bergene
Bene pirmieji apie šią problemą prabilo norvegai. Šios šalies teisėsaugininkai netgi lankėsi Tauragės prokuratūroje, nes kaip tik iš Tauragės regiono atvežti, dažniausiai nepilnamečiai, masiškai vogdavo Bergeno prekybos centruose. Kaip tik Bergene ir buvo nuteisti du tauragiškiai, vežę vogti nepilnamečius. Hordalando prokuratūros kaltinamajame akte parašyta, kad minėti vyrai įvykdė sunkų nusikaltimą, įvardijamą kaip prekyba žmonėmis. Jie išnaudojo nepilnamečius, versdami juos elgetauti ir vogti.
Sergejus ir Valdas patys būdami bedarbiais, verbuodami vaikus iš nepasiturinčių lietuvių šeimų ir išveždami juos į Norvegiją, uždirbdavo tūkstančius. O vaikai buvo laikomi pusalkaniai, apgailėtinomis sąlygomis, nuolat gąsdinami, kad, jei bandys bėgti, bus sugauti ir smarkiai nukentės. Vienai merginai vyrai grasino, kad įmes į vandenį, kitai – kad teks bėgti paskui automobilį, nes jos neparveš į Lietuvą.
O bėgti vaikai ir nesiryžo, nes kur pabėgsi be pinigų ir nemokėdamas nei norvegiškai, nei angliškai. Beje, viena pareigūnų sulaikyta vagiant mergina verkdama prašėsi, kad būtų palikta Norvegijoje, nes bijojo, jog Lietuvoje abu vyrai jai keršys už tai, kad buvo pagauta ir papasakojo, kas buvo vagysčių organizatoriai.
Pardavinėjo Lietuvoje
Nepilnamečiai buvo verčiami vogti iš parduotuvių. Vyrai jų rankines išklodavo folija, kad nešant iš parduotuvių vogtas prekes neužfiksuotų prietaisai. Vogė ir suaugusieji, kuriuos irgi atveždavo į Norvegiją iš Lietuvos. Paprastai tai menkai išsilavinę, neturintys nuolatinės gyvenamosios vietos, darbo, neretai teisti jauni vyrai ir moterys. Nusikaltimų organizatoriai apmokėdavo jų kelionės išlaidas, o paskui nurodydavo, kokiuose prekybos centruose kokias prekes vogti. Dažniausiai gvelbdavo kompiuterius, filmavimo kameras, GPS prietaisus, kosmetikos priemones. Pavogtos prekės būdavo gabenamos į Lietuvą ir parduodamos. Pridėję prie širdies ranką vos ne kiekvienas galėtume prisipažinti, kad buvo siūloma gerokai pigiau nei parduotuvėse įsigyti laikrodžių, kvepalų, kompiuterių, tačiau retas suvokė, iš kur tos prekės. Dažniausiai galvojama, kad tai padirbti gerų firmų gaminiai, tad ir pardavinėjami pigiau. Ir tik nedaugelis žino, kad čia vergų pavogtos prekės, už kurias pelną susižeria vergvaldžiai.
Lietuvių vagystes Norvegijoje straipsnių serijoje aprašė Norvegijos dienraščio „Dagbladet” žurnalistas Gunaras Torenfeldtas. Jis buvo atvykęs į Lietuvą, bendravo su socialiniais darbuotojais, teisėsaugininkais, lankėsi „Caritas“ būstinėje. Norvegas domėjosi, kaip dirbama su potencialiais nusikaltėliais. Žurnalisto teigimu, lietuviai tikrai nėra vieninteliai nusikaltėliai Norvegijoje, tačiau jis mano, kad Lietuva per mažai skiria dėmesio socialiai pažeidžiamiems gyventojams.
Kaip ir lietuviai iš parduotuvių Norvegijoje vagia čigoniukai iš Rumunijos ir Bulgarijos. Juos tėvai verčia vogti ir pardavinėti tuos daiktus gatvėse. Yra atvežtų vergų ir iš Latvijos, Baltarusijos, Albanijos.
Dirbtinė skola
Tauragiškiai vežami vogti ne tik į Norvegiją, bet ir į Škotiją, Prancūziją, Olandiją. „Akistata“ jau yra rašiusi apie vaikų globos namų (Šilutės r.) auklėtinį, septyniolikmetį Justą (vardas pakeistas – aut. past.), kurį narkotikus platinę jaunuoliai buvo susiruošę išvežti į Škotiją, kad šis „atidirbtų skolą“ už... neparduotus narkotikus.
Justas buvo įgrūstas į automobilį ir nuvežtas į Petrelių mišką. Čia trumpai drūtai buvo liepta paaugliui „iš kur nori“ gauti pinigų ir padengti susidariusią skolą – 600 litų. O jei ne – bus išvežtas į užsienį, kur privalės vogti ir taip atidirbti. Suvokęs, jog viskas gali baigtis blogai, vaikinukas ėmė slapstytis nuo nuolat prie mokyklos zujančių kvaišalų prekeivių, kurie per draugus vis ragino gražinti pinigus. „Tu esi durnas – tokioj skoloj sėdi, kad nieko kito nelieka – tik važiuoti atidirbti“, – į Justo mobilųjį telefoną skriejo tokio ir panašaus turinio žinutės. – „Bilietas jau nupirktas, niekur nesidėsi“, „Jei nesutiksi, „uždubasinsim“...
Išsigandęs paauglys pats kreipėsi į policiją. Pareigūnai greitai sudarė operatyvinės veiklos planą. Justui buvo liepta sutikti su prekeivių pasiūlymu ir važiuoti kartu su jais. O tuo tarpu pareigūnai ėmė sekti nusikaltėlius ir juos areštavo, kai mikroautobusas jau buvo pajudėjęs į Škotiją. Šiuo metu visi keturi kaltinamieji, į kvaišalų platinimą norėję įtraukti nepilnametį, o vėliau ir ketinę jį išvežti į užsienį (nusikalstamos veikos nebaigė tik dėlto, kad tam kelią užkirto policijos pareigūnai), mindo Klaipėdos apygardos teismo slenkstį ir bando išsisukti nuo bausmės.
Apkaltino auką
Šioje byloje būta ir kurioziškų elementų. Po patirtų košmarų po truputį beatsitiesiantis vaikinukas, apie prekeivius pranešęs Šilutės rajono PK policijos pareigūnams ir padėjęs atskleisti nusikaltimą, sulaukė kaltinimų dėl to, kad kartu su pagrobėjais rūkė „žolę“. Justui buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad jis „marihuaną rūkė be gydytojo paskyrimo“ ir paskirta 250 litų bauda. Toks policijos pareigūnų sprendimas pribloškė Justu besirūpinančius „Carito“ darbuotojus. Į pagalbą pasitelktas advokatas Dalius Povilius Šilutės rajono PK pareigūnų nutarimą apskundė Trakų rajono apylinkės teismui. Šis teismas, įvertinęs visas aplinkybes, bylą nutraukė.
Tačiau policijos pareigūnai laikėsi savo: nors paauglys ir buvo verčiamas vartoti kvaišalus, jis vis tiek kaltas ir apskundė Trakų rajono apylinkės teismo nutartį Vilniaus apygardos teismui. Šis neskundžiama nutartimi Trakų rajono apylinkės teismo nutarimą panaikino. Visa laimė, kad „Carito“ darbuotojai nenusileido ir kreipėsi į Lietuvos Aukščiausiąjį teismą (LAT). Šio teismo teisėjai priėmė Justui palankų sprendimą ir, nesant jo veiksmuose administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties, bylą nutraukė.
Vejamės Europą
Tą pavyzdį paminėjau neatsitiktinai, o kad suvoktumėte, jog sugauti vagiliaujant nepilnamečiai pagrįstai bijo grįžti į Lietuvą – jie nežino, kas jų laukia. Jie bijo, kad jiems bus kerštaujama ir niekas jų neapgins. „Caritas“ socialinės darbuotojos, dirbančios su prekybos žmonėmis aukomis, džiaugiasi, kad LAT sprendimas dabar leis formuoti praktiką, kaip apginti nusikaltimo aukas.
Europos Komisija tvirtai įsipareigojusi kovoti su prekyba žmonėmis – tai matyti dar iš 2010 metais pavasarį priimtos naujos ES direktyvos. Ja yra siekiama suderinti materialinės baudžiamosios teisės nuostatas, užtikrinti geresnę aukų apsaugą ir joms teikiamą paramą, taip pat sustiprinti nusikaltimų prevenciją. Direktyva taip pat apima aukų nebaudimo už nusikaltimus, kuriuos jos buvo priverstos padaryti tiesiogiai dėl to, kad tapo prekybos žmonėmis aukomis, principą. Europarlamentarai jau senokai pabrėžia būtinybę šviesti visuomenę ir padėti prekybos žmonėmis aukoms vėl į ją integruotis, o ne jas bausti. Jie ragina ES valstybes pasitelkti ir nevyriausybines organizacijas, policiją, medicinos ir socialinės pagalbos tarnybas. Tačiau Lietuvoje, kaip įrodo faktai, į prekybos žmonėmis aukas vis dar žiūrima kreivai: pats kaltas, kad pakliuvai į pinkles ir apie jokią pagalbą nė neužsimenama.
Nespėjo išvežti
Kaip pavyzdys, kad ne visur taip yra, galėtų būti Panevėžio apskritis. Kaip niekur kitur čia nuteisiama daugybė prekeivių žmonėmis. Netrukus Panevėžyje į teisiamųjų suolą sės dar viena 8 asmenų organizuota grupė, kaltinama tokiu pat nusikaltimu. Šie, jau turintys kriminalinę praeitį, 18-39 metų Panevėžio miesto, Kėdainių, Kupiškio ir Vilkaviškio rajonų gyventojai kaltinami į Vokietiją išvežę ar ruošęsi išvežti 6 jaunus vyrus, kurie ten turėjo vogti ar dirbti telefoninių sukčių padėjėjais („kojomis“).
Ikiteisminiam tyrimui šioje byloje vadovavusio Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos skyriaus prokuroro Rimanto Vagrio teigimu, nukentėjusieji – socialiai pažeidžiami, patiklūs vaikinai, susigundę kaltinamųjų pažadais įdarbinti juos Vokietijos fabrikuose.
Iš tiesų nusikaltėliai jiems Vokietijoje buvo numatę kitokių darbų – vogti iš automobilių navigacinę įrangą, o iš butų bei namų – kitas vertybes. Šiam „darbui“ jau buvo surasti trys jaunuoliai, tačiau jų kaltinamieji nespėjo išvežti į užsienį – vaikinus Panevėžio apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro ir Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnai surado belaukiančius kelionės apšnerkštoje sodyboje Kupiškio rajone.
Dirbo „kojomis“
Dar tris jaunuolius kaltinamieji jau buvo išvežę į Vokietiją ir pelnėsi iš jų atliekamos nusikalstamos veiklos. Juos tautiečiai buvo privertę padėti telefoniniams sukčiams, apgaudinėjusiems Vokietijoje gyvenančius rusakalbius.
Lietuviams gerai žinomą telefoninio sukčiavimo schemą nusikaltėliai sėkmingai pritaikė Vokietijoje. Susiradę rusiškai kalbančių Vokietijos gyventojų telefono numerius, sukčiai iš Lietuvos papasakodavo apie jų artimojo įvykdytą avariją ar kokį nusikaltimą ir reikalaudavo pinigų. Iš melu patikėjusios aukos išviliotus pinigus paimti ir buvo siunčiamos vadinamosios „kojos“ – gaujos į Vokietiją apgaule atvežti jaunuoliai.
„Nemokantys kalbos, nesusivokiantys aplinkoje, neturintys pinigų jie buvo išsigandę ir nesipriešindami paklusdavo kaltinamųjų nurodymams“, – sakė prokuroras R.Vagrys.
Tyrimą atlikusio Panevėžio apskr. VPK ONTB laikinasis viršininkas Raimundas Lažauninkas sakė, kad rizikuojantys įkliūti Vokietijos policijai jaunuoliai iš grupuotės negaudavo jokio atlygio, o kartais jiems nakvoti tekdavo tiesiog automobilyje. Vienas iš šių jaunuolių iš tiesų buvo sučiuptas Vokietijos policijos, tačiau netrukus paleistas. Tuo tarpu iš jaunuolių nusikalstamos veikos pelnęsi tautiečiai jautėsi ramūs – jie netikėjo galintys įkliūti, nes visą juodą darbą atliko jų aukos. Savo kaltę jie neigė ir ikiteisminio tyrimo metu.
Beje, du iš kaltinamųjų – 24 metų kupiškėnas E. V. ir 37 metų Kėdainių rajono gyventojas D. S. rusakalbius Vokietijos gyventojus apgaudinėjo atlikdami bausmę Pravieniškių pataisos namuose. Dabar už grotų teismo laukia ne tik jie, bet ir dar 4 kaltinamieji, o 2 yra skirtos švelnesnės kardomosios priemonės.
Tiesa, skirtingai nei norvegų Vokietijos teisėsaugininkų nesudomino „vergų“ iš Lietuvos darbas. Panevėžiečiai siuntė kolegoms ne vieną užklausimą, tačiau atsakymų taip ir nesulaukė.
Aurelija JARUŠEVIČIŪTĖ
