Anot autorės, tai gali būti įminimo raktas to, kaip V. Putinas šiandien stebi „krizę Rytų Europoje“. „Žmogui, kuris taip karštai tikėjo tvarka, susidariusia Šaltojo karo laikotarpiu, tokia įvykių eiga tikriausiai buvo kankinanti patirtis“, – teigiama straipsnyje.
1989-ųjų pabaigoje jau tapo aišku, kad Vokietijos Demokratinė Respublika niekada nepradės Michailo Gorbačiovo pavyzdžio reformų ir neatidengs geležinės uždangos. Tačiau Rytų Vokietijos gyventojai veržėsi į Vakarus per tuomet sienų kontrolę sušvelninusią Vengriją, o Erichas Honeckeris uždraudė jiems važiuoti į šią šalį; pabėgėliai užpildė Vokietijos Federacinės Respublikos ambasadų teritorijas Varšuvoje ir Prahoje. Beveik 5 tūkst. žmonių spraudėsi ant plikos žemės rudenišku oru.
Situacija buvo tokia beviltiška, kad VFR ir VDR susitarė siųsti pabėgėlius į Vakarus užplombuotuose vagonuose per pastarosios teritoriją. Formaliai E. Honeckeris „deportavo“ juos į VFR. Rugsėjo 30-ąją keliems traukinių sąstatams atvykus į Vakarų Vokietiją, vokiečių komunistų partijos sekretorius visiškai uždarė sienas.
Tačiau tie nelaimingi pabėgėliai, kurie užstrigo VDR, pradėjo rengti masines demonstracijas už savo teises. Kai kuriems jų pavyko patekti į Vakarų Vokietijos atstovybę Pragoje, ir E. Honeckeriui teko leisti dar kelių traukinių keliones iš Čekoslovakijos į VFR. Spalio 4-ąją jie turėjo važiuoti per Dresdeną.
Tą dieną 2,5 tūkst. žmonių užblokavo centrinės Dresdeno geležinkelio stoties bėgius, tikėdamiesi patekti į tuos, kaip juos vadino, „paskutinius laisvės traukinius“. Dar 20 tūkst. žmonių apsiautė pačią geležinkelio stotį. Valdžia sustabdė traukinius piečiau nuo stoties ir paprašė grąžinti juos į Čekoslovakiją, tačiau Praha atsisakė juos priimti.
„Tada Dresdeno policija ir „Stasi“ nusprendė kautis visą naktį ir „išlaisvinti stotį“. Į miestą taip pat buvo nukreiptos papildomos 400 kareivių, ginkluotų automatais, pajėgos“, – rašoma straipsnyje. Anot archyvų, 45 „Stasi“ pareigūnai buvo sužeisti. Protestų dalyviai vėliau pranešė apie daugybę žiauraus policijos elgesio atvejų. Naktį į spalio 5-ąją pavyko išvalyti kelią trims traukiniams, likusieji buvo priversti važiuoti aplinkui.
„Kur tuo metu buvo V. Putinas, negalima užtikrintai teigti“, – rašo autorė. Tačiau nėra priežasčių manyti, kad 1989 metų spalį jo nebuvo Rytų Vokietijoje. „Jis pats savo nekonkrečiuose pasisakymuose prisiminė, kaip stebėjo tų įvykių eigą; logiška manyti, kad jis savo akimis matė, kaip protestuotojų minios perėmė Dresdeno kontrolę“, – teigiama straipsnyje.
Tokie politologai, kaip Alexanderis George’as, mano, kad pasauliniai lyderiai vadovaujasi tam tikru vidiniu „veiksmų kodu“, kurį įgyja jaunystėje.
Visiškai tikėtina, kad 1989-ųjų įvykiai Rytų Vokietijoje galėjo suformuoti V. Putino „veiksmų kodą“. Tokią idėją pagrindžia jo greita, agresyvi reakcija į įvykius Kijeve ir ankstesnes demonstracijas Maskvoje.
Autorė mano, kad konfliktas Ukrainoje ir jo išprovokuota priešprieša tarp Vakarų bei Maskvos ir toliau augs, kol V. Putinas liks valdžioje. Rusijos prezidentas „padarys viską, ką mano esant būtina, kad tik nepasikartotų scenarijus, kurį jis stebėjo VDR“.
