Nepaisant to, kad žiniasklaidoje nuolat pasirodo pranešimai apie Kremliuje vykstančią vidinę lyderių kovą, pagrindinis V. Putino priešas po metų vyksiančiuose rinkimuose galėtų būti rusų „šaldytuvas“ – politiniai jo konkurentai, neturėdami jokios galimybės pasireikšti ir šalies gyventojų pasitikėjimo, faktiškai neturi galimybių pasipriešinti daugelį metų valdžią uzurpavusiam jėgos struktūrų, kurį ir atstovauja dabartinis prezidentas, klanui.
Putino sprendimas
Realiausias įpėdinis V. Putinui yra pats buvęs KGB agentas, jau beveik 20 metų valdantis Rusiją. Nepaisant to, kad jam 64 metai, V. Putinas demonstruoja gerą formą ir neatrodo panašus į turintį pasitraukti iš valdžios dėl sveikatos problemų.
Kita svarbi priežastis – dabartinio prezidento reitingai šalyje. Gyventojai yra tiek įtikėję ar propagandos įbauginti jo „nepakeičiamumu“, kad balsuotų už V. Putiną, net jei jis nebesirodytų viešumoje. Net 66 proc. rusų šių metų liepą atliktos „Levada centr“ apklausos metu pasisakė už tai, kad dabartinis prezidentas pasiliktų dar vienai kadencijai.
Maža to, jo galimi įpėdiniai ar oponentai yra tokie nykūs ar suvaržyti, kad realios konkurencijos, jėgos struktūrų čiuptuvų gniaužiamoje šalyje, suteikti negali.
Galimi įpėdiniai
Rusija, pastaruosius 17 metų valdoma vieno klano, jau yra tapusi faktiškai monarchine valstybe, kurioje pasyvi liaudis yra faktiškai susitaikiusi su valdžios perdavimu. Todėl be paties V. Putino galimi ir jo įpėdinių variantai.
„Pereinamasis“ prezidentas (2008-2012 m.) Dmitrijus Medvedevas, įvardijamas galimu kandidatu 2018-ųjų rinkimams, pastaruoju metu yra „aukojamas“ sistemos labui. Premjeras, kartu su korumpuotų valdininkų naratyvu, dažnai viešai yra kaltinamas dėl Rusiją užgriuvusios ekonomikos stagnacijos ir nuosmukio. Skirtingai nuo skrupulingai saugomo V. Putino įvaizdžio, D. Medvedevą dažnai kritikuoja tariami valdančiosios „Jedinaja Rosija“ partija politiniai oponentai – komunistai. Kai kurių aršesnių prokremliškų kritikų jis yra įvardijamas „liberalu“ ir „pernelyg vakarietišku“, kas automatiškai lipdo „liaudies priešo“ etiketę.
D. Medvedevo privalumai šiuose rinkimuose yra jo žinomumas, ilgi metai darbo su V. Putinu ir 13 metų jaunesnis amžius už dabartinį prezidentą. Jeigu Kremlius dar sykį pasirinktų rokiruotės variantą, visuomenei galėtų būti pateikta visa puokštė kitų kaltininkų dėl prasto gyvenimo – blogiausiu atveju propaganda tradiciškai viską suverstų ant Vakarų.
Kitas visuomenėje puikiai žinomas V. Putino aplinkos žmogus – dabartinis užsienio reikalų ministras S. Lavrovas. Rusijai 2014-aisiais ėmusis aktyvios karinės ir politinės konfrontacijos užsienyje veiklos, S. Lavrovas tapo vienu žinomiausių šios „kilimo nuo kelių“ veidų. Nepaisant to, kad jis yra 66 metų, politikas Rusijoje turi nepriekaištingą reputaciją, jo nepersekioja korupcijos ir „auksinių vaikų“ (nepaisant to, kad jo dukra Jekaterina jau 17 metų gyvena ir dirba JAV, o žentas Aleksandras Vinokurovas yra didžiulės Rusijos farmacijos bendrovės vadovas) skandalai.
Tamsusis arkliukas – Aleksejus Diuminas. Mažai visuomenėje žinomas veikėjas, į kurį dėmesį atkreipė „The Daily Mail“ žurnalistas Willas Stewartas. Dabartinis Tulos srities gubernatorius, turintis generolo-leitenanto karinį laipsnį, yra tipinis jėgos struktūrų atstovas Rusijos politikoje. Jo labui kalba tas faktas, kad jis yra dirbęs dabartinio Rusijos prezidento asmeninėje apsaugoje – V. Putinas pasitiki tik „išbandytais“ žmonėmis. A. Diuminas buvo vienas svarbiausių asmenų įvykdant karinę Krymo aneksiją 2014-aisiais. Pasak leidinio „Kommersant“, būtent jis suorganizavo ir įgyvendino buvusio Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus pabėgimą iš šalies. Kol kas A. Diuminas dar tik kaupia politinę patirtį, tačiau prisiminus KGB agento V. Putino atėjimo į valdžią istoriją, Krymo užgrobėjas atrodo įtikinama kandidatūra.
Artimiausios dabartinės Rusijos prezidento aplinkos žmonės – dar nuo administracijos Sankt Peterburge laikų su V. Putinu dirbantis dabartinis „Rosneft“ vadovas Igoris Sečinas ir „Kremliaus pilkasis kardinolas“ Vladislavas Surkovas ar buvęs prezidentūros administracijos vadovas Viačeslavas Volodinas, nors ir dažnai figūruoja Kremliaus vidinių klanų kovų tyrimuose, tikriausiai pageidaus išlaikyti savo dabartinę galią ir užkulisinę veiklą, negu kandidatuoti į aukščiausius valstybės vadovų postus.
Vienintelis konkurentas
Vienintelis realus politinis oponentas V. Putinui Rusijoje, nepaisant dažnai, pelnytai ar siekiant diskredituoti, išsakomos kritikos, yra kovos su korupcija simboliu virtęs Aleksejus Navalnas.
Per pastaruosius metus „vienas iš opozicijos veikėjų“ virto tvirtu protesto balsų vedliu. Ne sykį pabuvojęs areštinėje dėl organizuojamų eitynių, teistas sufabrikuotoje byloje, dėl kurios jo brolis buvo pasodintas į kalėjimą 3,5 metų (jeigu jis bus laikomas ten visą jam skirtą laiką, išeitų į laisvę 2018-ųjų viduryje, kaip tik po prezidento Rusijoje rinkimų), teisininko išsilavinimą turintis A. Navalnas vienintelis turi bent teorinių galimybių pasipriešinti V. Putino režimui.
Pasirinkęs silpniausią režimo vietą – ekonominę ir socialinę sritis – opozicionieriaus štabas per metus nuveikė didelį darbą konsoliduojant protesto balsus. Visa tai vyksta nuolatinio valdžios teroro (tiek fizinio, tiek ir moralinio) kontekste. A. Navalno šalininkai yra nuolat tampomi po teismus, jiems trukdoma vykdyti agitacinį darbą, jų laukia nuolatinis pavojus būti sumuštais prokremliškų pažiūrų aktyvistų. Jau nekalbant apie tai, kad Rusijos teismas A. Navalnui apskritai uždraudė pateikti paraišką kandidatuoti 2018-ųjų prezidento rinkimuose.
Šimtai tūkstančių žmonių visoje Rusijoje, nepatenkintų tuo, kokia kryptimi pajudėjo jų šalis, patikėjo A. Navalno komandos atliktais tyrimais dėl aukščiausių valdžios asmenų (įskaitant ir premjerą D. Medvedevą) korupcijos. Rodosi, atliktas milžiniškas šuolis turėtų suteikti jam realių galimybių bent jau pretenduoti į pokyčių vedlio rolę, tačiau A. Navalno situacija dažnai atrodo donkichotiškas bandymas kovoti su Kafkos plunksnos verta Kremliaus struktūra.
Pasitikėti A. Navalnas gali iš esmės tik savo jėgomis – kitos opozicinės jėgos Rusijoje dažnai labiau diskredituoja patį opozicinį judėjimą ir neturi jokio visuomenės pasitikėjimo. Tuo labiau, kad dažniausiai tie patys kolegos opozicionieriai nepraleidžia progos pažymėti „nepakankamą A. Navalno liberalumą/patriotiškumą/charizmą“ – priklausomai nuo situacijos ir asmeninio požiūrio.
Kita svarbi A. Navalno ir kitų opozicijos narių problema – jų viešai nepalaiko šalies elitas. Nepaisant pavienių žymių kultūros ar verslo veikėjų pasisakymų prieš valdžios savivalę, likę privilegijuotieji išlieka lojalūs Kremliui arba bent jau nesiveržia į aktyvų opozicijos palaikymą. Jeigu prie „YouTube“ kartos protestų prisijungtų bent jau žymesnė dalis visuomenės nuomonės lyderių, V. Putiną staiga ištiktų dideli nemalonumai.
Ir krūva senų statistų
Kito opozicijai priskiriamo Rusijos politikos veikėjo, buvusio „Jukos“ vadovo Michailo Chodorkovskio, kaip lygiaverčio oponento V. Putinui vertinti nėra faktinio pagrindo. Nepaisant to, kad išleistas iš kalėjimo jis įkūrė organizaciją „Open Russia“ („Atviroji Rusija“), tačiau jos veikla yra labiau simbolinė, didesnio rezonanso Rusijoje ji nesukelia.
Atvirkščiai, A. Navalnui šių metų pradžioje organizavus protesto akcijas, „Open Russia“ vos ne tuo pat metu organizavo ir savo eitynes, kurios tik sukėlė daugiau klausimų, kodėl reikėjo skaidytis, negu atnešė kažkokios naudos.
Tuo labiau, kad apie savo ateitį politikoje M. Chodorkovskis kalba aptakiai, o jo įvaizdis yra labiau sietinas su užsienyje gyvenančio valdžios kritiko, o ne už Rusijos ateitį kovojančio politiko.
2018-ųjų rinkimai, ypač tuo atveju, jeigu A. Navalnui taip ir nepavyks juose bent jau įsiregistruoti, pasižymės ir siužeto klasika – į prezidento postą pretenduoja bent trys politikai, kurie tai darė kartu su V. Putino pirmąją rinkimine kampanija 2000 metais.
Komunistų partijos ilgametis lyderis Genadijus Ziuganovas dar svarsto ar „galėtų mesti iššūkį Putinui“, o Rusijos nacionalistų liberaldemokratų lyderis Vladimiras Žirinovskis ir „Jabloko“ vadas Grigorijus Javlinskis jau skelbia dalyvausiantys 2018-ųjų Rusijos prezidento rinkimus. Visus juos sieja tai, kad prieš 17 metų jie kartu su V. Putinu varžėsi dėl B. Jelcino posto perėmimo. Tuomet laimėjęs laikinai ėjęs prezidento pareigas V. Putinas ilgam užsiliko valdžioje, o visi trys jo buvę, galbūt ir būsimi, oponentai užsiėmė patogią valdžios vertikalės poziciją.
„Jabloko“ pastaruosius trejus Rusijos Dūmos rinkimus nesugebėdavo surinkti 5 proc. rinkėjų balsų, todėl jų kandidato pasirodymas prezidento rinkimuose yra labiau simbolinis bandymas parodyti save ir valdžiai naudingas žingsnis leidžiantis teigti, kad „opozicijai Rusijoje yra sudaromos sąlygos konkuruoti“. Panašų vaidmenį Rusijos valdžios vertikalėje užima ir Vladimiro Žirinovskio vadovaujami liberaldemokratai. Dažnai aršiais ir neadekvačiais komentarais garsėjantis politikas atlieka garsiai šaukiančio, tačiau mažai žalos Kremliui darančio klouno vaidmenį. Nepaisant viešų kaltinimų valdžios korupcija ir rinkimų klastojimais, V. Žirinovskis noriai atstovauja esminius Kremliaus politikos elementus – dėl visko kaltina Vakarus ir žavisi V. Putinu.
Komunistai yra tradiciškai antroji pagal galią Rusijoje politinė jėga, dažnai opozicionuojanti save kaip atsvarą dabartinei valdžiai, tačiau, kaip ir V. Žirinovskio atveju, jų panašumai su Kremliumi yra didesni, negu skirtumai.
Ekonomikos problemos
Kremliaus valdžios sostą, per likusius mažiau nei metus iki Rusijos prezidento rinkimų, sudrebinti galėtų nebent ekonominės problemos. Rusai, nors ir gerokai paveikti politinės propagandos, ir „atsistojusiųjų nuo kelių“ statuso svaigulio, dar puikiai prisimena 90-ųjų tuščius šaldytuvus link kurių juos ryžtingai veda kleptokratinis Rusijos režimas.
Tariamos ar tikros tarptautinės politikos pergalės, iš Ukrainos užgrobtas Krymas ir grįžimas į tarptautinę areną turint „svarbios valstybės, su kuria reikia skaitytis“, kartu su dar auksiniais naftos laikais sukauptomis lėšomis leidžia dabartinei valdžiai išlaikyti gyventojų dėmesį toliau nuo vietinių ekonominių ir socialinių problemų. Tačiau ekonomikos nuosmukis, bankų sektoriaus problemos, karų Ukrainoje bei Sirijoje sąskaita tuštėjantis iždas ir Rusijai taikomos Vakarų sankcijos gali paveikti rusų rinkimines nuotaikas labiau už galimų V. Putino konkurentų pažadus.
