Rusijos prezidentas V. Putinas šiaip ar taip yra tvirtas vyras, kuris valdo geležiniu kumščiu. Jis yra nesigėdijantis narcizas ir šis narcisizmas kursto jo megalomaniškas manijas, arba mes bent jau taip paskatinti tikėti. Tačiau tokios vadinamųjų ekspertų įžvalgos daug ką palieka nuošaly. Tiesą sakant, tokios įžvalgos ir tingios, ir nenaudingos. Tokie straipsniai, skirti pritraukti dėmesį, o ne informuoti, nelabai padeda atsakyti į klausimą: kas kursto pavojingą V. Putino elgesį?
Atrodo, kad narcisizmas yra akivaizdus atsakymas. Kaip ir pats V. Putinas, šis asmenybės stilius turi blogą reputaciją. Labai blogą reputaciją. Bet narcisizmas nėra visai blogai. Iš tiesų narcisizmas yra šiek tiek panašus į druską. Šiek tiek druskos organizme ne tik naudinga, bet ir gyvybiškai svarbu. Taip pat labai svarbu nedidelis kiekis narcisizmo. Visiškas sveiko narcisizmo trūkumas siejamas su mažesne savigarba ir žemesniu savivertės lygiu. Narcisizmo demonizavimas glaudžiai susijęs su ego demonizavimu. Esame tikri, kad V. Putiną skatina jo ego. Naujiena: dauguma iš mūsų esame. Tiesą sakant, be veikiančio ego būtume beviltiškai pasimetę.
Žinoma, negalima diskutuoti apie galingus vyrus neaptarus toksiško vyriškumo sąvokos, kuri dažnai vartojama išjuokti asmenis, pasižyminčius tradiciškai vyriškomis savybėmis. Savaime suprantama, V. Putinas buvo apkaltintas toksišku vyriškumu ir, pasak vieno autoriaus, jis „dažnai valdžią išreiškia perdėtai vyriškai“. Į šį vulgarų vyriškumo demonstravimą įeina jodinėjimas basomis ant žirgo. Tiesą sakant, jodinėti žirgu be marškinių nėra labai toksiška. Keista – galbūt, toksiška – ne.
Vėlgi, gal V. Putinas pamišęs? Kai kas klausia, ar Rusijos vadovas visiškai nuprotėjo. Juk jis nusprendė įsiveržti į suverenią tautą, ką padarytų tik beprotis. Bet V. Putinas nėra beprotis. Kaip neseniai rašė Rusijos politologas Vladimiras Gelmanas, analizuojant – sprendimo įsiveržti į Ukrainą – esmę, „nereikėtų pasiduoti pagundai neigti V. Putino ir jo aplinkos racionalumo“. Bet pabandykite tai pasakyti daugybei autorių, kurie tai padarė.
Karių siuntimą į Ukrainą, priešingai liaudies įsitikinimui, skatino ne emocijos. V. Putinas yra protingas strategas, o ne stropus paauglys. „Bet kuriuo atveju”, – pridūrė V. Gelmanas. – „Dauguma Kremliaus žingsnių tiek prieš vasario 24-ąją, tiek po jos atrodo gana racionalūs. Reikėtų manyti, kad šis sprendimas atitinka bendrą viešojo administravimo Rusijoje logiką“.
Tikroji priežastis, kodėl V. Putinas elgiasi taip, kaip elgiasi, yra daugiau susijusi su valdžia nei su narcisizmu, ego ar toksišku vyriškumu. Apsuptas jam beatodairiškai pritarančių vyrų (ir moterų), jis, regis, kenčia nuo karūnos, arba hubrio sindromo. Sutrikimo, atsirandančio dėl neribotos, neginčijamos galios ir minimalaus jos naudojimo apribojimo.
2009 m. gana įdomiame dokumente akademikai Davidas Owenas ir Jonathanas Davidsonas uždavė svarbų klausimą: „Kaip galime naudingai galvoti apie lyderį, kuris hubristiškai piktnaudžiauja valdžia, gadindamas kitų gyvenimą?” Nors kai kurie mano, kad tai „tėra kraštutinė normalaus elgesio apraiška narcisizmo spektre“, šis klausimas galėtų ir turėtų būti suformuluotas kitaip. Karūnos sindromas, įspėjo autoriai, „gali paveikti visus, kuriems suteikta valdžia“. Taip, ponios, jūs nesate apsaugotos nuo karūnos sindromo.
Autoriai aptarė verslo lyderius, menininkus ir religinius guru, pasidavusius karūnos sindromui. Pavyzdžiui, 2008 m. finansinį žlugimą paskatino tarptautiniai bankininkai, kuriems „pasireiškė žymūs karūnos sindromo požymiai“. Buvęs JAV prezidentas George W. Bushas, inicijavęs pražūtingą invaziją į Iraką, pasidavė karūnos sindromui, teigia autoriai. Jie pridūrė, kad buvęs Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Tony Blairas, vienas pagrindinių G.W. Busho šalininkų, taip pat kentėjo nuo karūnos sindromo.
Kiti žymūs politikai, kuriuos naikino šis sindromas, yra buvę Didžiosios Britanijos ministrai pirmininkai Arthuras Neville Chamberlainas ir Margaret Thatcher. Pirmasis iš jų „karūnos sindromu susirgo 1938 m. vasarą, praėjus vos metams nuo kadencijos pradžios”. Tuo tarpu kita politikė „hubrio sindromą patyrė tik 1988 m., praėjus devyneriems metams nuo tapimo ministre pirmininke“. V. Putinas Rusijos prezidentas yra 2000-2008 m. ir nuo 2012-ųjų iki dabar. Iš viso jis beveik du dešimtmečius buvo galingiausias žmogus Rusijoje. Gali būti, kad jis dar ilgus metus liks galingiausiu žmogumi Rusijoje, net jei kiti, įskaitant JAV senatorius, norės, kad būtų kitaip.
Savo dokumentą minėti autoriai užbaigė diskutuodami, ar karūnos sindromas gali prasidėti dėl aplinkos veiksnių, ypatingai stresinėse situacijose. Galbūt, rašė jie, jis „dings dėl aplinkos pokyčių“?
V. Putinui aplinkos pakeitimas reikštų jo pasitraukimą iš pareigų. Ar tai įvyks? Nesitikėkite.
Straipsnio autorius Johnas Mac Ghlionas yra rašytojas, „Newsweek“ ir „The New York Post“ bendradarbis bei yra įgijęs psichosocialinių studijų mokslinį laipsnį.
