Socialdemokratas Vytenis Andriukaitis galėtų būti geras politikas, bet kartais ima ir pašneka. Užuojauta Socialdemokratų partijai. Nes jai reikia gerinti savo pašlijusį įvaizdį, o kai V. Andriukaitis prabyla, socialdemokratų įvaizdis tampa patrauklus nebent Rusijai. Arba jos didžiausiems gerbėjams Lietuvoje, su nostalgija prisimenantiems „didingą“ sovietinę praeitį.
Tačiau pastariesiems yra iš ko rinktis – šioje visuomenės terpėje socialdemokratai turi stiprių konkurentų. Antai iškilusis naujųjų demokratų-valstiečių atstovas Seime Alfredas Pekeliūnas šiuo atžvilgiu būtų vienas ryškiausių pono Andriukaičio varžovų. Kai kurių Lietuvos politikų meilė Rusijai bei silpnybė, kurią jie jaučia sovietiniam tos meilės laikotarpiui, kaip ir pavydžių karštakošių vyrų aistra vienai moteriai, verčia juos kūrybiškai rungtis darbais ir žodžiais dėl meilės objekto.
Rusų poetas Fiodoras Tiutčevas pagarsėjo, be kita ko, savo ištarme apie tai, kad Rusija protui nepažini – ja mat galima tik tikėti. A. Pekeliūnas šią nuostatą kūrybiškai išplėtojo, palikęs protui menkiausią vaidmenį tiek Rusijos pažinimo, tiek ir politikos apskritai suvokimo dalykuose. O ponas Andriukaitis savo tikėjimą Rusija konvertavo į politinį memorandumą, kurį išplatino prieš savaitę.
Šiam socialdemokratui atrodo, kad Rusiją mes turime skelbti Lietuvos strategine partnere. Kaip dekabristai, kadaise, Lenino žodžiais, „pažadinę“ socialistinių pažiūrų mąstytoją Gerceną, Lietuvoje nukritęs Rusijos naikintuvas pažadino socialdemokratinių pažiūrų Andriukaitį. Pabudęs Gercenas, pasak Lenino, išbudino Rusijos revoliuciją. O Andriukaitį naikintuvo istorija paskatino viešai tarti žodį Rusijos naudai. Dar viena proga patylėti liko neišnaudota.
Seimas po Rusijos naikintuvo skrydžio virš Lietuvos priėmė Andriukaičiui užkliuvusią rezoliuciją. Joje sakoma, kad Rusijos vykdomi Lietuvos oro erdvės pažeidimai kartojasi, pažymima, kad Rusija neužtikrina savo karinių ginkluotų orlaivių skrydžių saugumo ir kad tokie skrydžiai kelia Lietuvai grėsmę. Vyriausybė įpareigota siekti nuolatinės NATO oro policijos misijos Baltijos šalyse, taip pat tobulinti oro erdvės stebėjimo ir kontrolės sistemą.
V. Andriukaitis labai nepatenkintas – jo teigimu, rezoliucija prieštaraujanti Seimo ratifikuotoms Lietuvos ir Rusijos sutartims bei Europos Sąjungos puoselėjamai partnerystės su Rusija dvasiai. Politikas nori, kad socialdemokratai Seime reikalautų šios rezoliucijos atšaukimo. Jo žodžiais, Lietuvoje apskritai „vyrauja konservatyvių politikų ir politologų bei apžvalgininkų formuojamos neigiamos tendencijos Rusijos atžvilgiu“.
Kur V. Andriukaitis surado taip daug ir tokių įtakingų konservatyvių žurnalistų, politologų, politikų? Andriui Kubiliui greičiausiai būtų įdomu sužinoti. Kai kuriems žmonėms po tam tikro įsijautimo ima atrodyti, kad aplinkui laksto daugybė baltų arklių. Tačiau dėl to nedarome išvados, kad Lietuvoje vyrauja baltų arklių lakstymo ir žvengimo tendencijos.
V. Andriukaitis savo memorandumu ragina pripažinti, jog „pati kovojusi prieš SSRS ir ją išardžiusi, Rusija negali būti kaltinama už SSRS įvykdytą Lietuvos aneksiją ir inkorporaciją“. SSRS okupacijos žalos atlyginimo klausimas Rusijai negalįs būti adresuojamas, o okupacijos žalos atlyginimo įstatymas turįs būti atšauktas arba įšaldytas.
Socialdemokratų partijos vicepirmininkas stačiai daro gėdą savo partijai ir valstybei, viešai porindamas tokius niekus. Gal jam vertėtų pasiskaityti vieno geriausių tarptautinės teisės specialistų Lietuvoje Dainiaus Žalimo monografiją apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo teisinius pagrindus ir pasekmes?
Rekomenduočiau atkreipti dėmesį į VII šios knygos skyrių, kuriame rašoma, kad Rusija, kaip SSRS teisų ir įsipareigojimų tęsėja, pagal bendrosios tarptautinės teisės normas privalo likviduoti neteisėtos Lietuvos okupacijos ir aneksijos pasekmes. Kaip pažymi D. Žalimas, 1991 metų Lietuvos ir Rusijos sutarties preambulėje akcentuojama, kad sovietinės aneksijos pasekmių šalinimas yra esminė sąlyga šalių tarpusavio pasitikėjimui didinti. Vadinasi, okupacijos žalos atlyginimas pačios Rusijos pripažinimu turėtų gerinti, o ne bloginti dviejų valstybių santykius.
„Geri santykiai“ su Rusija pagal V. Andriukaitį apskritai būtų gana iškrypę, jei sutiktume su jo reiškiama nuomone, kad neverta bijoti priklausomybės nuo Rusijos, nes toji priklausomybė, mat, gali būti „pozityvi“. Šiuo požiūriu ir Tarybų Lietuvos priklausomybė nuo SSRS gali būti vertinama kaip „pozityvi“. A. Pekeliūnas tai jau mėgino įrodyti.
