Seimo pirmininko pavaduotojas Alfredas Pekeliūnas, baigęs aukštąją partinę mokyklą Leningrade tais pačiais metais, kai Lietuvos žmonės stovėjo Baltijos kelyje, šiomis dienomis sublizgėjo kaip geras partinės mokyklos auklėtinis. Praėjusią savaitę kalbėdamas Lietuvos televizijos laidoje "Spaudos klubas", jis tarė pagiriamąjį žodį Tarybų Lietuvai ir Komunistų partijos mokslo kalvėms. Atvirai, nuoširdžiai, be esminių išlygų ir užuolankų.
Pekeliūnas pareiškė nematąs ničnieko bloga, kad šios kadencijos Seimo pirmininko pavaduotojais tapo aukštąsias partines mokyklas baigę asmenys. Jo žodžiais, "bet koks mokslas yra geras dalykas - ar jis partinės mokyklos, ar komunistų partijos mokyklos, jis kažko mokino".
Pagal šią logiką, neturi reikšmės, kad mokymo šerdį sudaro partinė indoktrinacija, o ne pasaulio ir tiesos pažinimas. Diplomas gautas - ko dar norėti? Vadinasi, taip pat sėkmingai būtų galima baigti kokią nors nacių partinę mokyklą, kurioje būtų skiepijamos teorijos apie arijų rasės pranašumą ir misiją. Juk Pekeliūno mintis aiški: "bet koks mokslas yra geras dalykas".
Vis dėlto pamėginkime akimirką atitrūkti nuo realybės ir tarkime, kad nėra jokio skirtumo tarp partinės ir normalios aukštosios mokyklos baigimo. Kas buvo - pražuvo: praėjo daug laiko, sovietinio mokymo turinys ir tikslai kartu su visa politine sistema nugarmėjo į nebūtį. Pažvelkime į reiškinį grynai statistiškai ir bandykime atsakyti į klausimą: ar tai, kad Seimui vadovauja trys aukštųjų partinių mokyklų auklėtiniai, yra viso labo atsitiktinis dalykas?
Vargu. Vienas toks paskyrimas galėtų būti atsitiktinis, du liudytų tam tikrą tendenciją, bet trys - tai jau sistema. Šiuo atveju - valdžios dalybų sistema. Dainuojanti kontrrevoliucija. Dainos žodžiai - seniai girdėti: "Gyvuok per amžius, būk laiminga, brangi Tarybų Lietuva".
Apie Tarybų Lietuvą Seimo vicepirmininkas Pekeliūnas kalba gražiai, nostalgiškai - primena ją kaip pavyzdį, kokie turėtume būti Europos Sąjungoje. Maža to - jis net vadina Tarybų Lietuvą valstybe. Štai ką jis sako: "Lietuva visos Tarybų Sąjungos piliečių buvo labiausiai aukštinama. Visa Tarybų Sąjunga tada gerbė Lietuvą. Mes buvome aukštesnio lygio valstybė. Noriu, kad Lietuva tokia būtų ir Europoje, kad Europa mus gerbtų taip, kaip gerbė Sovietų Sąjunga".
Regis, aukštoji partinė mokykla Pekeliūną paveikė neišdildomai. Sakyti, kad sovietų okupuota Lietuva buvo "aukštesnio lygio valstybė" - tai jau politinis kliedėjimas ties moralinio pamišimo riba. Tikėkimės, kitam partinę mokyklą baigusiam Seimo vicepirmininkui Viktorui Muntianui tokio pobūdžio mintys į galvą nešauna. Nors ką gali žinoti...
Atrodo, stačiai neįmanoma, neįtikėtina, nesuvokiama, kad penkioliktaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais iš aukščiausiųjų šalies pareigūnų girdime kalbas apie esą gerbtą ir aukštintą kažin kokią Tarybų Lietuvos "valstybę". Ką padarysi - turime valdžią, kuriai mūsų šalies narystė Europos Sąjungoje atrodo nevisavertė, kol Lietuva netapo "didinga" ir "gerbiama", kokia ji, anot Pekeliūno, buvo Sovietų Sąjungoje.
Naujajame Seime sklando Lietuvos ateities vizija, nuspalvinta neišdildomais "šviesaus komunizmo rytojaus" prisiminimais. Prisiminimais ryžtingais ir įkvepiančiais kaip LTSR himno žodžiai: "Tėvynė galinga - nebijom pavojų, tebūna padangė taiki ir tyra; mes darbu sukursim didingą rytojų ir žemę nušvies komunizmo aušra".
Vladimiras Laučius yra naujienų agentūros ELTA redaktorius.
Lietuvos radijas, "Savaitės komentaras"
