Pirmųjų narystės Europos Sąjungoje metų proga Lietuvos politikai garsiai džiūgauja ir dosniai dalijasi savo teigiamais įspūdžiais su visuomene. Iš visų pusių - ir iš politinės kairės, ir iš dešinės - į eterį liejasi jų entuziazmas ir optimizmas. Metus išbuvome Europos Sąjungoje - kokia laimė, koks pasiekimas, koks nuostabus laimėjimas! Kartais iš tų pakylėtų kalbų susidaro įspūdis, kad narystės Bendrijoje dienos mums turi būti „kaip šventė, kaip žydėjimas vyšnios“, o Europos Sąjungos pinigus globojanti Vyriausybė, ypač ūkio ministras, skuba gyventi, nes „prabėgs - nebegrįš jos“.
Regis, svarbiausias narystės metinių liaupsinimo motyvas - ne tiek Lietuvos visuomenės įsiliejimas į politinį Europos gyvenimą, kiek pati narystė Europos Sąjungoje ir stojimo procesą užbaigusios valdžios tikri arba tariami nuopelnai. Bet štai Seimo pirmininkas, Seime minint įstojimo į Sąjungą metines, gana pagrįstai pareiškė, kad Lietuvos narystė buvusi tiesiog neišvengiama, antraip būtų tekę rinktis kelią į diktatūrą.
Sunku nesutikti su šia parlamento vadovo nuomone, tačiau jis pats pripažįsta, kad ji skamba gana fatalistiškai. Paprastai žmonės nešvenčia ir nesijaučia laimingi, kai gyvenimo aplinkybės juos verčia daryti tam tikrą sprendimą nepalikdamos kitos išeities. Katapultuotis iš nebevaldomo lėktuvo turintys jo keleiviai kažin ar džiaugsis pasitaikiusia galimybe leistis parašiutu ir mėgautis atsiveriančiais vaizdais. Savo ruožtu laisvos valstybės piliečiams pirmiausia turėtų rūpėti, koks jų politinis vaidmuo naujomis aplinkybėmis, o ne tai, kad pavyko išnešti kudašių iš diktatūros pavojaus zonos ir kad naujajame prieglobstyje jie turi šansų gauti daugiau putros.
Čia glūdi mūsų narystės Europos Sąjungoje problema, kurią reikėtų matyti ne pro rožinius akinius ar diplomatų šampano burbulus, o griežtu vidaus politikos vertinimo žvilgsniu. Antai mūsų diplomatijos šefas pareiškė, kad Lietuva, pirmoji ratifikavusi Sutartį dėl Konstitucijos Europai, esą pademonstravo siekį būti aktyvia bloko nare. Jeigu taip suvokiame politinį aktyvumą, tai gal geriau jo nė nedemonstruokime. Kaip sakė Anatole'is France'as, kvailys kur kas blogiau už piktadarį: piktadarys retkarčiais ilsisi, o kvailys - niekada. Gal mes geriau pailsėkime ir įsiklausykime į pilietinės visuomenės balsą, kuris, beje, pernai skubotai ratifikavus Konstitucinę sutartį, daugiau nei dvidešimties pilietinių organizacijų vardu išreiškė gilią užuojautą komjaunuoliškai-aktyvistiškai pasielgusiam Seimui.
Keista: tais klausimais, kuriuos turėtų kuo išsamiau svarstyti visuomenė, tokius kaip Europos Sąjungos Konstitucijos vertinimas, valdžia sprendimus daro greitai ir vien savo nuožiūra. O kai reikia išreikšti poziciją dėl akivaizdžių žingsnių, tokių kaip nevykimas į Maskvą švęsti Lietuvos okupacijos, kažkodėl delsiama paskelbti sprendimą ir mėnesių mėnesius neva „tariamasi“, kurstant socialinę įtampą.
Kai tvyro tokia sumaištis savame kieme, nieko keista, kad galvos susisuka ir užsienio politikos baruose. Mūsų diplomatijos pastangos dabar kreipiamos į kažin kokią „regioninę lyderystę“. Ir vėl turime prisiminti Anatole'io France'o pasakymą apie tuos, kurie niekada nesiilsi. Kokios čia lyderystės, kam tas akių dūmimas? Svarstyti, artikuliuoti ir įgyvendinti savo strateginių tikslų Europos Sąjungoje nesugebame, problemų neįžvelgiame, visuomenės dėmesys Europos politikai beveik lygus nuliui, pačios Sąjungos politinė ateitis net valdžiai ir politinėms partijoms, regis, nelabai rūpi, bet vaidiname regiono lyderius. Rusai per energetikos žaliavas didina savo politinę įtaką, rezga mums nieko gero nežadančius tandemus su vokiečiais ir prancūzais, o mes laimingi, mes - „regiono lyderiai“. Pagal buvusio Europos reikalų komiteto vadovo logiką, mes ir Sovietų Sąjungoje buvome „regiono lyderiai“. Kad tik neatsidurtume su savo lyderysčių ambicijomis prie tos pačios sukiužusios geldos.
Kaip taikliai pažymėjo Klaudijus Maniokas, susidaro įspūdis, kad per narystės Europos Sąjungoje metus Lietuva beveik visą laiką buvo viskuo patenkinta. Privalumai, kuriuos Lietuvai teikia galimybė sėdėti prie bendro stalo, kur priimami sprendimai, lieka neišnaudoti. K. Manioko žodžiais, „pirmieji ratifikavome naująją Europos Konstituciją, taip ir nesupratę, apie ką ji ir kodėl daugelis valstybių nusprendė dėl jos rengti referendumus“, o Lietuvos veikimas Europos Sąjungos institucijose „panašus į ritualą - savitikslį dalyvavimą įvairiuose susitikimuose ir posėdžiuose“. Šiomis aplinkybėmis, kad ir kaip klostytųsi Lietuvos „regioninės lyderystės“ užmačios, Europos Sąjungoje rizikuojame tapti gūdžiais nevykėliais.
Komentaras skaitytas per Lietuvos radiją (www.lrt.lt)
Vladas Laučius yra Eltos politikos skyriaus redaktorius.
