Vladimir Banel pastarosiomis savaitėmis ne kartą girdėjo siūlymus nesikišti į politiką ir liautis politikavus. Visgi susivienijimas, atstovaujauntis Lietuvos teisėsaugos pareigūnus, žada ir toliau ginti pareigūnų teisę į didesnį atlygį ir orias darbo sąlygas, vertinti politikų darbą ir apie jų sprendimus informuoti visuomenę ir, žinoma, pačius pareigūnus.
Kokius svarbiausius klausimus naujoji Vidaus reikalų ministerijos (VRM) vadovybė turėtų išspręsti per likusį pusmetį iki rinkimų?
Svarbiausi uždaviniai išlieka tie patys: Programos „1000”, susijusios su pareigūnų pajamų didinimu, įgyvendinimas, aprūpinimas darbo priemonėmis ir pasirengimas dirbti keičiantis rizikoms ir grėsmėms. Pernai priimtas Vidaus tarnybos statutas sukuria prielaidas susidoroti su visais šiais iššūkiais. Tačiau tam, kad paprastas pareigūnas – policininkas, pasienietis ar ugniagesys – pajustų tikrą pokytį, reikalingi tam tikri VRM sprendimai. Ministerija turi aktyviai kovoti už didesnį teisėsaugos finansavimą, įtikinti Prezidentūrą ir Seimą, kad ši sritis yra tikrai prioritetinė. Artimiausiu metu tikimės išgirsti, kaip pasirengta planui jau nuo šių metų liepos didinti pareigūnų pajamas.
Žinoma, teisėtvarkos sistema turi keistis ir iš vidaus. Turi būti peržiūrėtos įvairios procedūros, funkcijos, taisyklės, trukdančios efektyviausiai įmanomai teisėsaugos įstaigų veiklai. Po to, kai buvo priimtas naujasis statutas, Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) ir Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento vadovams buvo perduota teisė valdyti asignavimus. Ir jie turi svertus, kurie leidžia keisti organizacijų padėtį. Mes palaikome Policijos, VSAT vadovus, kurie imasi iniciatyvos ir bando įgyvendinti pokyčius ir didinti kol kas mažiausius Europoje pareigūnų atlyginimus.
Pavyzdžiui, Policijos departamentas aktyviai vykdo vidaus pertvarkas, sumažino darbuotojų skaičių, svarsto kai kurių funkcijų apjungimą. Tai gali padėti sutaupyti lėšų ir tos lėšos turi būti skirtos darbo užmokesčio didinimui. Policijos vadovybė pirmoji pasakė, kad įgyvendinant Programą „1000” – pareigūnų atlyginimų didinimo iki 1000 eurų – nuo liepos pirmos pirminės grandies pareigūnams mokės 600, vidurinės grandies – 700 eurų atlyginimą. Tai visų įstaigų kelias, be kurio pokyčių nepasieksime. Kita vertus labai svarbu, kad pokyčiai nebūtų vykdomi paprastų pareigūnų sąskaita.
Ką ketina daryti pareigūnai, jei iškelti uždaviniai nebus įgyvendinami?
Darysim tai, ką darėm ir iki šiol: jei bus nukrypta nuo tikslų, galbūt eisime į derybas, galbūt – į gatves. Mes suinteresuoti, kad socialinis dialogas vyktų, tačiau, jei reikės, būsime pasiruošę kalbėti ir veikti aštriau. Galiu pasakyti, kad kol kas turime mažiau galimybių veikti palyginus, pavyzdžiui, su Skandinavijos pareigūnais. Suomiai turi dalinę streiko galimybę, kuria jie naudojasi retai, bet efektyviai. Dalinis streikas reiškia, kad pareigūnai jo metu atlieka tik gyvybiškai svarbias funkcijas. Tokios teisės sieksime ir mes. Ją turėdami pareigūnai savo interesus galėtų ginti gerokai efektyviau, o valdžia neturėtų tiek daug galimybių vilkinti ar imituoti derybų su pareigūnais. Pastaruoju metu pareigūnų profesines sąjungas madinga kaltinti politikavimu. Kaip į tai atsakytumėte?
Dabartiniai susivienijimo ir jam priklausančių šakinių profesinių sąjungų vadovai neturi jokių pareigų politinėse struktūrose. Esame profesinė sąjunga, atstovaujanti visą statutinę tarnybą, nuolat judiname finansavimo, aprūpinimo, įstatymų tobulinimo klausimus. Natūralu, kad giname pareigūnų teisę į didesnį atlygį, orias darbo sąlygas, teikiame siūlymus, vertiname, kritikuojame politikų darbą ir apie tai informuojame visuomenę taip, kaip ir daro Europos profesinių sąjungų lyderiai.
Noriu pabrėžti - svarbiausias dalykas, kurio mes siekiame, yra Lietuvos žmonių saugumas. O jį užtikrinti gali tik motyvuotas, pasirengęs, aprūpintas pareigūnas. Ir mes darome viską, kad Lietuvos pareigūnai būtų būtent tokie. Mes rengiame ir teikiame pasiūlymus, jei reikia, sėdame prie derybų stalo. Jei nepadeda tai – einame į gatves ir protestuojame. Rezultatus palieku vertinti visuomenei, akademinei bendruomenei, iš kurios visada laukiame ekspertinių įžvalgų, patarimų, kaip dar efektyviau atstovauti pareigūnų interesus ir užtikrinti visuomenės saugumą.
Kaltinimai politikavimu iškilo Jums gana aštriai pasisakius naujojo vidaus reikalų ministro atžvilgiu.
Taip, tačiau tokia mūsų pozicija turi labai konkretų pagrindą – ligšiolinę pono Žilinsko veiklą Vidaus reikalų ministerijoje. Dabar svarbu susitelkti į priekį ir spręstinus klausimus. Ministerija turi naują vadovą, o mes laukiam konkrečių darbų. Jei matysime, kad reformos vykdomos, mes su dideliu malonumu pripažinsime, kad klydome vertindami naują ministrą.
Jūsų vertinimu, kiek Lietuvos pareigūnai yra pasiruošę susidurti su tarptautinio lygio iššūkiais, pavyzdžiui, migrantų judėjimu?
„Ant popieriaus“ esame pasiruošę, ar bandome ruoštis. Tačiau imkime hipotetinę situaciją: iš Balkanų pas mus prasiveržia masinis pabėgėlių srautas. Naujasis ministras sako, kad pareigūnai turi būti pasiruošę. Tačiau kaip jie gali suvaldyti tokią situaciją, kai tik trečdalis mūsų išorinės sienos yra apsaugota moderniomis priemonėmis, trūksta apie 200 fiziškai sieną saugančių pareigūnų, o pradedančio pasieniečio darbo užmokestis yra maždaug 375 eurai?
Mes einame taupymo keliu ir mušamės į krūtinę, kad esame viskam pasiruošę. Visgi šioje vietoje turėtumėme pasimokyti iš skandinavų, britų, vokiečių, kurie, kilus pabėgėlių krizei, išaugus terorizmo grėsmei didina pajėgas, investuoja į tarnybų mokymus ir pasirengimą, priemones, techniką.
Susivienijimas yra Europos policijos konfederacijos (EuroCOP) narys. Kaip Lietuvos teisėsauga atrodo Europos kontekste?
Vis dar skurdžiai. Lietuvoje pradedantis pareigūnas vidutiniškai uždirba 370 eurų, Estijoje – 1000 eurų, o Danijoje – 2680 eurų. Tarnybą baigęs policininkas, ugniagesys ar pasienietis Lietuvoje gauna vos 20 proc., o Europoje net iki 80 proc. buvusio atlyginimo.
Skandinavijos šalyse ir Lietuvoje pareigūnų darbo sąlygos skiriasi kaip diena ir naktis: mūsų pareigūnai dirba neremontuotose patalpose, Skandinavijoje jiems kuriami ir parenkami ergonomiški baldai. Kai kurios policijos pareigūnų darbo priemonės Lietuvoje apskritai neegzistuoja. Pavyzdžiui, Švedijoje, Norvegijoje pareigūnai turi kelias skirtingas pirštinių poras, pritaikytas skirtingiems poreikiams, tarkime, dūriams atsparias pirštines, jei reikia apieškoti narkotikus vartojantį žmogų arba specialius skydus, saugančius veidą nuo apspjaudymo.
Nieko keisto, kad dėl visų šių dalykų mes prarandame profesionalus, kurie išeina ten, kur jais rūpinasi labiau. Migrantų krizės, terorizmo grėsmių akivaizdoje privalome susitelkti ir ne rinkiminėmis kalbomis, o realiais darbais prisidėti prie Lietuvos teisėsaugos sistemos stiprinimo. Tuo tarpu iš naujojo Vidaus reikalų ministro tikimės aiškaus pareigūnų atlyginimų didinimo grafiko, plano, kaip bus įgyvendinti Seimo ir Vyriausybės priimti sprendimai stiprinti teisėsaugą, vykdyti apmokymus, užtikrinti reikiamą finansavimą, kokios priemonės bus naudojamos, kas už visa tai bus atsakingas.
