Profesionalumas - nūdienos gyvenimo imperatyvas. Muzikinio gyvenimo taip pat. Kodėl dabar muzikos atlikimo profesionalumas nepalyginamai aktualesnis nei prieš šimtą ar prieš porą šimtų metų? Todėl, kad jo būtinybę iškėlė bene svarbiausias šiuolaikinio gyvenimo bruožas - masinė komunikacija.
Globalinis skambančios muzikos ir informacijos apie ją tiražavimas (su šypsena pasakykime - net ir vietinio masto) yra tarsi didžioji Kinų siena, atitvėrusi idealią estetinių matų sistemą. Šiapus palikusi nukainuojamas vertybės ir patirpusius kriterijus. Ir nedažnai (griežtai normuotomis dozėmis) leidžianti pažiūrėti, kas gi už tos sienos. Kam įdomu.
Ne tragedija, netgi ne drama. Tiesiog dabarties situacija.
Gal ši “globalinių samprotavimų uvertiūra” disonuoja rašinyje apie vokalinės muzikos koncertą? Anaiptol. Nes įžangos leittema - profesionalumas - yra ir šios recenzijos raktinė sąvoka. Apimanti kitus koncerto įspūdžius.
Birželio 15 d. Filharmonijos salėje - anšlagas. Dešimtys stovinčiųjų. Scenoje - Edgaras Montvidas (tenoras) ir Simonas Lepperas (fortepijonas). Rinktinėje dainų vakaro programoje - E. Chaussonas, F. Poulencas, F. Mompou, M. de Falla, F. Lisztas, K. V. Banaitis, R. Soutullo, J. Vertas, F. Moreno-Torroba.
Kiekvieno kūrinio atlikimas individualizuotas. Akivaizdu,c kad prie talento, kūrybinės intuicijos čia prisidėjo ne tik žinios ir patirtis, bet ir skrupulingas darbas. Net efemeriškos detalės - kaip iš juvelyrų rankų. Tuo paaiškinama atlikimo įtaiga. Tuo paženklinamas tikras menas. Tai profesionalumas. Pusantros valandos muzikos raiškiai apibrėžia tiek atlikėjų kūrybinius siekius, tiek portretus. Tiesa, kalbant apie kūrybinius siekius reiktų vartoti vienaskaitą. Interpretacijos vardiklis - šių dviejų ryškių asmenybių meninio mąstymo sutapimas.
E. Montvidas - išgryninto skonio ir stiliaus pojūčio menininkas. Retas reiškinys vokalo pasaulyje, kur tiedu dalykai dažniausiai seka paskui balsą. Laimingu E. Montvido atveju yra atvirkščiai. Puikus vokalas paklūsta aukštesnei meninei idėjai, pabrėžkime - ne sausai išprotautai, o išjaustai. Tai ne tik suteikia muzikai natūralų nuoširdumą, bet ir dar labiau praturtina balsą daugybe įprasmintų garso ir emocijos atspalvių.
Čia būtina paminėti tik kelis iš atlikimo perliukų - E. Chaussono “Le temps des lilac” (“Alyvų metas”), F. Poulenco “Les chemins de l’amour” (“Meilės keliai”), M. de Fallos “Polo”, o ypač - F. Liszto Tris Petrarcos sonetus, nors atlikimo šedevru pavadinti tiktų kiekvieną kūrinį. Beje, nuoširdumas būdingas visam E. Montvido sceniniam įvaizdžiui. Suprantama, jo, operos solisto, neatsiejamas bruožas yra teatrališkumas. Tačiau jis neturi nieko bendra su trafaretine vaidyba ar pataikavimu publikai. Gestai, mimika, scenos judesys - viskas glaudžiai susiję su muzikos ir teksto turiniu, regis, gimsta čia pat tą akimirksnį.
S. Lepperas kaip muzikas ir pianistas irgi vertas didžios pagarbos. Išspręsti amžiną koncertmeisterio dilemą, kai vienoje svarstyklių lėkštėje - reikalavimas išreikšti (sugroti) visas muzikos mintis, o kitoje - nuolat būti solisto “šešėlyje”, - rasti pusiausvyrą, aukso pjūvį - anglų pianistui tai pavyko. Koncerte įsitempęs kaip styga, jis ne per mikroną nepaleido nė vienos solisto natos. Kita vertus, jei mintyse “išjungtume” balsą, fortepijono partijos atlikimas be jokių kompromisų prilygtų visaverčiam kūriniui. Su visa privaloma pianistine technologija.
Pabaigoje - dar apie programą. Nors būtų gerokai paprasčiau “užkariauti” auditoriją pasirinkus žinomą repertuarą, didžioji programos dalis (išskyrus M. de Fallos “Septynias ispanų liaudies dainas”) buvo naujiena plačiajai publikai. Nuėję sunkesniu ir įdomesniu keliu, atlikėjai vis vien triumfavo. Be to, beveik visi autoriai kūrė maždaug tuo pačiu metu ir laikėsi panašių stiliaus principų, tad dažnas programų formavimo ramstis - istorinis-stilistinis kontrastas tą vakarą nebuvo atlikėjų pagalbininkas.
Tačiau programos dramaturgija - tiek bendra jos linija, tiek atskiri vingiai - buvo nemažiau rūpestingai apgalvota ir įtikinamai įgyvendinta, kaip ir atskiros dainos.
Ir - dėsninga išdava. Klausytojų entuziazmas, bisai, ovacijos.
