19-metis Egidijus Krocas gimė ir augo nedideliame Kybartų miestelyje. Šiuo metu vaikinas gyvena Kaune, kuriame dirba bei veda įvairius makiažo seminarus. tv3.lt portalui vaikinas atvirai prisipažino apie patiriamus įžeidinėjimus ir apie tai, kaip jo gyvenime atsirado aistra makiažui.
- Kaip kilo idėja užsiimti tokia veikla?
- Makiažu pradėjau domėtis dar besimokydamas mokykloje, kai buvau 12- oje klasėje. Tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Aistra šiam darbui į mane įplaukė pamažu, kai patikėjau, kad tai nėra vien technika. Esu meniška persona, nenorėjau monotoniško darbo, norėjau išlaisvinti save per tai, ką darau. Niekas man tokio darbo nepasiūlė, o kadangi nepasiūlė - susikūriau pats.
- Kas tave įkvėpė?
- Tai veikiausiai atėjo per mano aplinką, kurioje sukiojausi ir tyliai kaišiojau nosį, nedrąsiai klausinėdamas. Nenoriu minėti to žmogaus, kuris mane įkvėpė šiai veiklai, nes jo mano dabarties ir ateities kelyje nebėra. Smagu tik atsigręžti atgal ir pažvelgti į tai - ką nuveikiau per tokį trumpą laiko tarpą, o dar smagiau žinoti, kad aš tai padariau vienas.
- Kur viso to išmokai, lankei kursus, ar esi savamokslis?
- Šiuo metu nesimokau, bet esu baigęs makiažo kursus profesionalams ir makiažo kursus sau, lankęs ir vis dar lankausi įvairiuose seminaruose. Vis dėlto, labiausiai laikau save savamoksliu. Kai kuriuose kursuose ar paskaitose tavo individualumas, kaip meistro, yra žudomas. Aš savo mokinėms ir sau pačiam griežtai sakau: "Išlaisvink savo individualumą, KURK!". Jei taisykles yra būtina žinoti, nėra būtina visada jų laikytis. Kartais smagiau jas laužyti. Tai padaro mus išskirtiniais.
- Iš aplinkinių sulauki kritikos?
- Ne, veikiau palaikymo! Tai tikriausiai vyksta dėl to, kad esu labai jaukioje aplinkoje. Juk gera bus ten, kur susikursi gerą aplinką, gera bus ten, kur pats būsi geras. Stengiuosi mylėti tuos, kurie myli mane ir vengiu negatyvo, nes blogio pasaulyje ir taip per daug. Pavydus ir piktas žmogus nieko nepasieks. Tad visiems linkiu daugiau šypsotis ir būti nuoširdesniems.
- O kaip yra su piktais komentarais ar įžeidimas, ar sulaukė jų viešumoje?
- Taip, sulaukiu.
- Kaip į tai reaguoji?
- Norėtųsi atsakyti: „Nes gi čia Lietuva“, bet, deja, ne Lietuva čia kalta, o patys žmonės. Dažniausiai nusijuokiu ir stengiuosi nekreipti dėmesio. Pateisinu juos, nes suprantu, kad jie tiesiog man pavydi, kadangi sau leidžiu daugiau, nei jie.
- Viešumoje tave dažnai galima išvysti su makiažu, kodėl nusprendei naudoti kosmetiką?
- Nes aš manau, jog makiažas yra galia. Tai meilės sau galia. Tik pakankamai mylėdamas save, žmogus galės meilę bei rūpestį dovanoti kitam. Žinote, aš manau, kad moteris su ryškiu lūpdažiu gali užvaldyti pasaulį. Bent jau savo susikurtąjį. Tereikia daugiau drąsos ir pasitikėjimo savimi. O aš... Aš nestatau savęs į kažkokius "Vyro ir Moters" visuomenės nubraižytus rėmus. Kas pasakė, kad makiažas tik moterims? Atsigręžkime į praeitį. Juk makiažas buvo sukurtas vyrams, '90 - ųjų muzikos žvaigždės taip pat nebijodavo paryškinti savo akių, nors jie buvo vyrai. Nebijau būti kitų akimis "nenormalus", nes iš kur jie žino, kas iš tikrųjų yra "normalu"?
- Ar su makiažu jautiesi labiau pasitikintis savimi?
-Nesvarbu ar tu vyras ar moteris, su geru makiažu jautiesi taip, lyg galėtum užvaldyti pasaulį.
- Daug sulauki darbo pasiūlymų?
- Skųstis negaliu, o girtis irgi nenoriu, juk sakoma, kad laimė mėgsta tylą. Visuomet esu atviras naujiems pasiūlymas ir permainoms. Mėgstu pasprukti iš komforto zonos. Mėgstu dirbti kituose miestuose. Esu prieraišus tik vėjui, skrendu ten, kur jis mane neš. Juk dabar niekas net negalėtų pasakyti pamatęs mane, kad mokiausi prieblandoje dažyti ant pačio savęs, vėlyvais vakarais, ar kad mėgindavau padaryti video pamoką gyvendamas pas mylimiausią žmogų - tetą už spintos. Ir tai buvo patys geriausi metai, nes tai padaro mus išskirtiniais. Tai mus užaugina ir suteikia paslaptingumą. Tuo mes ir žavime.
- Mokykloje taip pat būdavai su makiažu?
- Žinoma, kad ne. Mokykla man buvo tas laiko tarpsnis, kada realiai tu, kaip asmenybė, negyveni, negali įkvėpti pakankamai deguonies ar išskleisti savo sparnų. Apie savo realizavimą net nekalbu. Ten arba prie visų pritapsi, arba būsi atstumtasis. Ir čia ne mokytojų kaltė, o pačių mokinių ir jų auklėjimo.
- Sulauki prašymų iš vaikinų, kurie nori viso to išmokti?
- Visai neseniai, turėjau mokinį, kuris pas mane lankė makiažo kursus pradedantiesiems vizažistams. Be to, kartas nuo karto sulaukiu laiškų ir iš vaikinų, kurie norėtų pasidaryti vyriška makiažą, arba, kad pakonsultuočiau apie kosmetiką. Kaip ir minėjau, esu atviras viskam, myliu ir gerbiu visus ir visų pasirinkimą būti tokiais, kokie jie esą.
- Kaip į tavo veiklą reaguoja šeima ir artimieji? Kaip reagavo pačioje pradžioje kai tuo pradėjai užsiiminėti?
- Dauguma žmonių tavimi patikės tik tuomet, kai tu parodysi, kad kažko vertas. Kai pamatys, kad tau jau sekasi. Todėl esu dėkingas gyvenimui, jog turiu nuostabią tetą, kuri manimi patikėjo nuo pat pradžių. Toks žmogus, manau, kiekvieno gyvenime būtinas. Toks, kuris tavimi tikėtų be jokių išlygų, nieko nesitikėdamas, tiesiog palaikydamas bet kokioje situacijoje, leisdamas prisiglausti ir susišildyti, kai visur kitur šalta ir tamsu.
- Minėjai, kad teta tau – mylimiausias žmogus, o kaip yra su tėvais, vengi apie tai šnekėti?
- Esu dėkingas tiek savo seneliams, tiek mamai, bet jie mano veikloje nedominuoja.
- Kokia tavo didžiausia svajonė?
- Turiu didžiulį taikinį, į kurį mėtau savo tikslų strėles, tačiau kol kas apie jį nenoriu kalbėti. Tačiau kalbant abstrakčiai - tapti pripažintu savo srityje, parašyti knygą, daug keliauti ir pažinti pasaulį, kuriame gyvenu, bei - kvailai (įsi) mylėti, nes kai myli, viskas įgauna savo prasmę.
- Ar turi kitokių hobių be šios veiklos?
- Taip, dar mėgstu rašyti. Apie ką? Apie gyvenimą, apie tai, ką pastebiu gatvėje. Apie tai, kas visuomenėje yra tabu, apie žmogų, kuris vakare išgėręs karšto vyno taurę, nusivilkęs rūbus prieš veidrodį nužiūrinėja (ne)tobulas savo kūno linijas, liečia ir glosto save, bet apie tai niekam nepasakoja, nes juk tai - "nenormalu". Apie nepavykusią meilę, apie neišsipildžiusias svajones. Apie savo vidinį pasaulį, kuris, viliuosi, kažkada taps realybe ir apie gamtą, kuri visuomet antgamtiškai įkvepia.
- Šiuo metu tavo širdis laisva?
- Ar nebūtų naivu galvoti, kad kažkas gali kažkam priklausyti? Ne, galbūt tai nėra taip naivu, tai tiesiog nusistovėję. Taip lengviausia: kažkam padovanoti save, kad nereikėtų būti atsakingam, o vėliau skųstis, jog tas žmogus sugriovė tavo gyvenimą. Tebūnie tai lieka retoriniu atsakymu skaitytojų pamąstymams.
- Ko palinkėtum kritikams ir piktiems komentatoriams, kurie tik ir nori tave įžeisti?
- Noriu jiems palinkėti atrasti tą savo laimės priežastį, kuri jiems padės suprasti kitų laimę. Linkiu jiems pamilti save, nes žmogus, pakankamai mylėdamas save, galės mylėti ir kitą. Mylėti save, mylėti gyvenimą ir pažvelgti šiek tiek plačiau, nei iki šiol žvelgia. Galbūt, jo nuomonė nebūtinai yra vienintelė teisi?
