Pačiu kraupiausiu būdu išsipildė viename iš paties V. Lingio rašinių 1987-siais pacituoti britų atlikėjo Cliffo Richardso žodžiai: „Rytojus. Niekada negalvok apie rytojų. Nes rytojus kartais gali ir neišaušti.“
Žurnalistui V. Lingiui išaušo 1993-ųjų spalio 12-sios rytas... Bet tas rytas netrukus buvo paženklintas mafijos, kurios tamsius darbus V. Lingys kruopščiai narpliojo ir viešino, kerštu. Apie puse devynių ryto V. Lingys buvo nužudytas trimis šūviais (dviem į pakaušį, vienu į nugarą) iš pasalų.
Jis žinojo per daug
Kaip rašoma dienraštyje „Respublika“ kitą dieną po žurnalisto nužudymo, V. Lingys, kaip ir kiekvieną rytą, 8.30 val., išsiruošė į darbą. Jis nusileido iš savo buto Fabijoniškių mikrorajono pakraštyje ir nušlubčiojo automobilio link.
V. Lingiui jau kuris laikas skaudėjo koją, bet jis neklausė daktarų ir nesigulė į ligoninę. Nužudymo rytą V. Lingys, greičiausia, net nepastebėjo, kad kieme jo jau laukė.
V. Lingys buvo sekamas ir gerokai prieš nužudymą. Mirtinus šūvius paleidęs Igoris Achremovas vėliau pripažino, kad dieną prieš nužudymą jis buvo atvykęs prie daugiabučio, kuriame gyvena V. Lingys ir apsižvalgęs.
Po šūvių V. Lingys susmuko vietoje. Jo gyvybė užgeso netrukus. Aplinkinių daugiabučių gyventojai vėliau tyrėjams pasakojo, kad girdėjo duslius šūvių garsus ir iš įvykio vietos sprunkančius du aukštus jaunus vyrus. Žudikai savo veidus slėpė po juodomis kaukėmis.
Liudininkai pasakojo, kad du vyrai nubėgo už 50 metrų esančio miškelio link. Netoli to miško buvo kelias vedantis kito sostinės mikrorajono link. Tikėtina, kad ten jų laukė automobilis.
Įvykio vietoje policija aptiko tris Makarovo pistoleto gilzes, nors šaudyta buvo ne iš jo. Iššukavę miškelį pareigūnai aptiko polietileninį maišelį, kuriame buvo juodos pirštinės. Jos atiduotos ekspertams.
Įžūlus skambutis
„Iškart po nužudymo pradėta operacija „Voratinklis“. Policija blokavo visus išvažiavimus iš miesto. Net neabejota, kad šis susidorojimas susijęs su V. Lingio žurnalistiniu darbu bei publikacijomis „Respublikoje“. V. Lingys buvo visų straipsnių apie mafiją įkvėpėjas.
Todėl į samdytų žudikų taikiklį pateko neatsitiktinai. Nužudymo diena, greičiausia, taip pat pasirinkta tikslingai. Mat kaip tik spalio 12-ąją V. Lingys planavo susitikti su vienu aukšto rango pareigūnu ir perduoti jam kažką svarbaus. Deja, nesuspėjo...“, - rašoma spalio 13-sios „Respublika“ numeryje.
Įdomu tai, kad tą pačią dieną, po pietų, „Respublikos“ vyriausiajam redaktoriui paskambino anonimas. „Pirmoji užuojauta“, - įžūliai išlemeno jis ir numetė telefono ragelį.
Tai sužlugdė „Vilniaus brigadą“
Po šio precedento neturinčio nužudymo prabėgo 24 metai ir po tiek laiko apima kiek dviprasmiški jausmai. Taip, žurnalisto nužudymo užsakovas buvęs „Vilniaus brigados“ vadeiva Borisas Dekanidzė sulaukė pelnytos mirties bausmės, kuri buvo įvykdyta.
Tokia pati bausmė grėsė ir šūvius paleidusiam Igoriui Achremovui. Bet šiam nusišypsojo sėkmė ir mirties bausmė buvo pakeista į įkalinimą iki gyvos galvos. Vėliau bausmė dar sušvelninta ir jau 2012-siais I. Achremovas buvo paleistas į laisvę. Šiame nusikaltime dalyvavo ir Viačeslavas Slavickis bei Borisas Bobičenka, kurie laisvėje atsidūrė dar anksčiau.
Nors viskas įvyko prieš daug metų, tuometinis generalinis prokuroras Artūras Paulauskas šią žmogžudystę prisimena iki šiol.
„Nei po to, nei prieš tai nepasitaikė atvejis, kad būtų nužudytas žurnalistas. Ta žmogžudystė buvo iššūkis Lietuvai. „Vilniaus brigada“ tuo metu siautėjo sostinėje ir tarptautiniu mastu. B. Dekanidzė buvo sugrįžęs iš užsienio, kur dalyvavo nusikalstamoje veikoje.
Jie buvo suįžūlėję, sustiprėję, o teisėsauga tuo metu buvo labai silpna, nukraujavusi. Daug kompetentingų darbuotojų išėjo tiek iš policijos, tiek iš prokuratūros. Ir teismų praktika dar tik formavosi. Dar tik pradėjome kalbėti apie organizuotą nusikalstamumą. Nebuvo bandoma susieti visų tų įvykių. Tas leido „Vilniaus brigadai“ gana ilgą laiką veikti įžūliai ir jaustis nebaudžiamiems“, - portalui tv3.lt pasakojo A. Paulauskas.
Anot jo, V. Lingio nužudymas buvo aukščiausias taškas, kurį pasiekė siautėję „Vilniaus brigados“ nariai.
„Jie grasino V. Lingiui dar prieš nužudymą. Jis kuravo „Respublikos“ kriminalinių naujienų skyrių. Jų straipsniai buvo drąsūs, net šiek tiek provokuojantys. Jie pradėjo lyginti „Vilniaus brigados“ veiklą su užsienio organizuotomis nusikalstamomis grupuotėmis.
Buvo aiškiai išreikšta mafijinė struktūra. V. Lingys kapstėsi ir bandė giliau suvokti, kas darosi. O, kaip jau minėjau, „Vilniaus brigados“ nariai jautėsi visagaliai. Viename interviu jie aiškiai pasakė, kad „valdo Vilnių“. Buvo juodu ant balto pabrėžta, kad „Vilniaus brigada“ diktuoja sąlygas sostinėje“, - prisiminė tuometinis generalinis prokuroras.
A. Paulauskas atskleidė, kad po V. Lingio nužudymo prasidėjo „Vilniaus brigados“ persekiojimas: „Borisas Dekanidzė buvo sušaudytas, o trims kitiems skirti įkalinimai ilgiems metams. Po to, ta gauja taip ir neatsigavo. Tik susiskaldė į mažas grupeles, bet nebekėlė realios grėsmės. Po šios bylos praktiškai nebeliko tos „Vilniaus brigados“. Šioje vietoje valstybė parodė, kad gali susidoroti su mafija. Jei nebūtų pavykę nuteisti V. Lingio nužudymo kaltininkų, dar neaišku, kiek laiko „Vilniaus brigada“ būtų klestėjusi.
Kaltininkams skirtas atviras V. Lingio artimųjų laiškas iš karto po jo nužudymo (išspausdintas viename 1993 m. spalio mėn. „Respublikos“ numeryje):
„Prisidengę kaukėmis, tūnodami pasaloje, nutaikėte ginklus į Vito galvą. Rafinuočiausiu būdu nužudėte mūsų sūnų, tėvą, vyrą, anūką. Baimės genami pasitraukėte į krūmus, kruvinomis rankomis sėdote prie pusryčių stalo...
Jūs pakėlėte ranką prieš taikingiausios profesijos žmogų – žurnalistą. Norite užgniaužti laisvąjį žodį. Žodį, be kurio neįmanoma tiesa, taika ir dorybė. Joks mūsų šeimos kerštas neištaisys mums padarytos skriaudos. Vito nebesugrąžinsi... Jūs sunaikinote tik jo kūną, bet jo dvasios ir energijos neįmanoma nužudyti.
Matydami mūsų valstybės bejėgiškumą kovoje su žmogaus kraujo vampyrais, iš nevilties šaukiame: žmonės, būkite budrūs ir neleiskite gimti naujiems vampyrams. Juk šios kartos žmogžudžiai neamžini.
Mes juos pažįstame, nes nuo jų rankų nuolat laša nužudytų aukų kraujas ir jokia laiko tėkmė to nenuplaus. Žinokite, mes jus nuolat lydime neapykantos žvilgsniais...“
Šį V. Lingiui atminti ir pagerbti skirtą rašinį norisi užbaigti 1993 m. spalio 13 d. „Respublikos“ pagrindinės publikacijos antrašte:
VITAI, JIE TAVE NUŽUDĖ, BET NENUGALĖJO. MES SU TAVIMI!
