Po praėjusį sekmadienį Druskininkuose įvykusio Lietuvos MTB Maratonų taurės atidarymo, portalo „Balsas“ sporto žurnalistė Jurgita Čyvienė kalbino vieną iš lenktynių dalyvių, važiavusių M-40 grupėje, Vitalį Vareikį, kuris yra techninis trasos ir įrangos bei treniruočių metodikos žinovas.
– Vitali, Jus puikiai pažįsta visi, bent kiek besidomintys Lietuvoje vykstančiu dviračių sporto gyvenimu. Būdamas vyresnės kartos atstovas, galbūt pastebite kažką, ko nepastebi jauno dviratininko akis?
– Reikia pripažinti, kad net ekonominės krizės metu renginys pritraukė pakankamai daug dalyvių. Man rodos, tai gausiausias startinis etapas per maratonų istoriją (suskaičiavau daugiau nei 460 finišavusiųjų).
Puikiai pasirūpinta dalyviais – pradedant automobilių parkavimo nurodymais, baigiant nors ir simboliniu, bet realiu, maitinimu.
Pirmą kartą MTB Maratonų taurė startuoja (ir vyksta) Druskininkuose. Tai akivaizdi vietos savivaldos parama renginiui, pradedant jau vien tuo, kad trasa kirto svarbų plentą, kuris kurį laiką buvo uždarytas (ko nepavyksta padaryti Vilniuje ar Vilniaus prieigose).
Gerai būtų, kad Vilniaus trasa (2 etapas) sulauktų daugiau vilniečių dėmesio, bet... kaip taisyklė, tai nebūna pats gausiausias maratonų taurės renginys, nors renginio kokybė pastaruosius 2 metus buvo tikrai aukšta.
– Būtų įdomu, jei pakomentuotumėte bent vieną techninį maratono maršruto Druskininkuose elementą.
– Lietuviškų MTB maratonų bruožas – trasos su, mano manymu, sudėtingesniais (nei „derėtų“ tokio formato renginiui) elementais.
Šie elementai buvo ir Druskininkų maratone – vienas pakankamai sudėtingas nusileidimas, viena smėlėta (dviračiu beveik neįveikiama) įkalnė, sudėtingas vienvėžis takelis kalno šlaite, klampinančios balos ir t.t. Kai kam tai – malonumas, kai kam – neformatas.
– Lietuvos MTB Maratonų taurė gyvuoja jau 9 metus. Kokie renginio momentai, Jūsų manymu, evoliucionuoja, kurie iš jų įgauna tradiciją?
– Geras dalykas yra laiku duodamas startas, jau tradicija tapęs sutrumpintas – vaikams skirtas – ratas, sukūręs papildomą pridėtinę vertę renginiui ir darantis jį „šeimyniniu“.
Stiprėjantys dalyviai, gerėjantys rezultatai – tai prognozuojamas bruožas, su viltimi laukiame daugiau nei 1000 dalyvių – tai simbolinis barjeras ir sunku prognozuoti, kada jį įveiksime – gal kitąmet?
Maratonuose visuomet sutinkami tradiciškai kovingai nusiteikę jauni ir ambicingi „važiuotojai“. Starto metu jie vis veržiasi pirmyn parodyti savo kojų galią, o po pirmų sunkesnių kilometrų būna lenkiami tikrai pajėgių dalyvių – tai dar viena maratonų tradicija.
– Kaip Jūs vertinate elitinio mūsų dviratininko, Tomo Vaitkaus, dalyvavimą šiose lenktynėse?
– Druskininkų etapas yra esminis MTB sezono atidarymas. Be jokios abejonės, Tomo Vaitkaus dalyvavimas padidino susidomėjimą lenktynėmis.
Tomas smarkiai pakėlė dalyvių nuotaiką, leisdamas jiems jį aplenkti ir po to pats juos aplenkdamas. Manau, kad jo dalyvavimas buvo matomas ir reikšmingas. Ypač malonu mėgėjams pavažiuoti greta „žvaigždės“.
Aišku, gal kai kam norėtųsi kovos dėl 1 vietos, bet argi tai turi prasmę – visiems aišku, kas čia pajėgiausias.
– Ar Jūsų manymu, yra profesionalu finišuoti 19-oje vietoje?
– Na, kad Tomas nekovos dėl aukštos pozicijos, buvo aišku tuoj po starto. Pirmąjį ratą jis pradėjo važiavimu ant galinio rato (vėliau, kai kurių dalyvių duomenimis, turėjo tam tikrų techninių problemų,– remontavo dviratį), o vienoje trasos atkarpoje buvo sustojęs pafilmuoti kitų dalyvių.
Spėju, kad pirmą ratą jis apvažiavo ne aukščiau 60 pozicijos, o jau antrąjį mynė rimtesniu tempu.
– Kiek tikėtina, kad T. Vaitkus, būdamas plento (o ne MTB) specialistas, tiesiog nesusitvarkė su trasos sunkumais?
– MTB specifika yra ta, kad, norint pravažiuoti ratą greitesniu tempu, reikia žinoti jo maršrutą, paviršių, kliūtis. Priešingu atveju, galima turėti rimtų problemų, net vizualiai „saugiuose“ dviračių takuose būna sunku išsitekti posūkiuose ir galima akimirksniu išlėkti ant miško paklotės (o tai laikoma didelėmis klaidomis, bet jos neišvengiamos, nežinant trasos ir nepasirinkus tinkamo greičio).
Tomo lygio dviratininkui labai svarbu tokio tipo varžybose nepatirti traumų. Tad pirmas ratas galėjo būti skirtas susipažinimui su trasa (ir smagu, kai tai vyksta su humoro elementais), o antras – rimtesniam jos išbandymui. Ši MTB maratono trasa neturėjo elementų, kurie būtų sudėtingi tokio lygio dviračio valdymo asui, kaip Tomas Vaitkus, taigi antrasis Tomo ratas buvo labai greitas.
Praėjusių metų rudenį Tomas dalyvavo keliose MTB varžybose Lietuvoje ir parodė, kad net nebūdamas geriausis formos, po sezono, nežinodamas trasos ir linksmindamas žiūrovus, nesunkiai gali važiuoti taip pat gerai kaip ir 2009 metų maratonų taurės nugalėtojas, Lietuvos MTB čempionas Tomas Micė.
– Ar galėtumėte pritarti Tomui Vaitkui, kuris, pravažiavęs numatytą distanciją kartu su kitais lenktynių dalyviais, portalui „Balsas“ teigė, kad tai labai aukšto lygio lenktynės?
– Taip, aš manau, kad šios varžybos yra aukšto lygio. Nebūtų gėda pasikviesti į tokį renginį ir patį Lance'ą Armstrongą, kuris šių metų pradžioje dalyvavo panašaus lygio renginyje Dubline, nepasižymėjusiame dalyvių gausa, nei didele konkurencija.
– Ar galėtumėte išvardinti bent kelis požymius, kurie paliudytų MTB Maratonų taurės varžybas Lietuvoje esant aukšto lygio?
– Pirmiausiai, pagirčiau renginio organizatorius, sugriežtinus starto numerių išdavimo tvarką, rikiuojant starto koridorius, reitinguojant dalyvius.
Maratono aukštą lygį patvirtina aukšto lygio (buvę ar esami) kontinentinio ar antro diviziono profesionalai, Lietuvos sporto mokyklų auklėtiniai. Pastebimas kasmet didėjantis kviestinių dalyvių, o taip pat svečių iš Latvijos, Lenkijos susidomėjimas Lietuvos MTB Maratonų taurės varžybomis.
Renginys galėtų būti dar aukštesnio lygio, jeigu ne šiuo metu vyraujanti plento varžybų gausa, išbraukianti iš dalyvių sąrašo pajėgiausius Jaunių sportininkus.
Kita vertus, renginio organizatoriai kol kas neturi svertų, kaip pritraukti į renginį Europos MTB elito atstovų, bet šioje susidomėjimo didinimo fazėje vargu ar to reikia.
– Lietuvos MTB Maratonų taurės 2 etapas įvyks jau po 3 savaičių (birželio 13 d.). Ar galėtumėte, belaukiant varžybų, palyginti, kuo skiriasi 1 etapo Druskininkuose trasa nuo 2 etapo, kuris vyks Vilniuje?
– Vilniaus trasa nėra itin lengva, nes daug kur riedėjimą riboja birus gruntas ar miško paklotė. Palyginus su Druskininkais, Vilniaus maratono trasa, visų pirma, yra trumpesnė. Greitesni dalyviai vieną ratą įveikia greičiau nei per 1 val.
Tačiau Vilniaus trasoje nėra komfortabilių dviračių takų, kuriuose būtų galima lėkti didesniu nei 40 km/val. greičiu.
Trečia, Vilniaus trasa nepasižymi itin sudėtingais pakilimais, tačiau joje esama alinančių kylančių (vietomis – smėlėtų) miško takelių, o norintys „atsigriebti“ turi gerai atidirbti antroje rato pusėje – ilgai besileidžiančioje trasoje.
– Ačiū už išsamius komentarus ir iki susitikimo prie starto linijos Vilniuje!
– Ačiū! Būtinai susimatysime.
Susiję tekstai:
Tomas Vaitkus: „Tai labai aukšto lygio lenktynės“
Tomas Vaitkus atidarė Lietuvos MTB Maratonų taurę Druskininkuose
Tomas Vaitkus dalyvaus Lietuvos MTB Maratonų taurėje
Jau ne už kalnų – Lietuvos MTB Maratonų taurė
