Partnerystė tarp viešojo ir privataus sektorių tapo madinga valstybės valdymo tema daugelyje šalių. Dažniausiai partnerystė suprantama kaip konsultavimasis. Tačiau ji taip pat gali būti ir naujoviškas viešųjų pirkimų būdas, kai sudaroma ilgalaikė sutartis tarp viešojo ir privataus sektorių dėl viešosios infrastruktūros sukūrimo ar viešųjų paslaugų teikimo.
Viešojo ir privataus sektorių partnerystė yra gera alternatyva viešajai infrastruktūrai kurti ir viešosioms paslaugoms teikti. Jai būdingas privalumas, kad visai nereikalingos arba mažiau reikalingos pradinės viešojo sektoriaus investicijos, nes privatus partneris gali visiškai ar iš dalies finansuoti tam tikros viešosios infrastruktūros sukūrimą ar modernizavimą iš nuosavų ar skolintų lėšų, eksploatacijos etape už konkrečius veiklos rezultatus gaudamas pajamas iš viešojo sektoriaus institucijų arba vartotojų mokesčių. Be to, kadangi šios partnerystės projektų įsipareigojimai gali būti neapskaitomi viešojo sektoriaus balanse, tai gali leisti suderinti papildomų išlaidų poreikį plėtojant viešąją infrastruktūrą bei biudžeto deficito ar valstybės skolos apribojimus, taikomus dėl planuojamo dalyvavimo Europos pinigų sąjungoje.
Tokia viešojo ir privataus sektorių partnerystės forma plačiausiai taikoma Jungtinėje Karalystėje, kur jau buvo pasirašyta daugiau nei 500 partnerystės sutarčių įvairiuose sektoriuose (vandens, nuotekų, energetikos, transporto, telekomunikacijų, sveikatos apsaugos, švietimo, gynybos, viešojo administravimo, t.t.). Apklausos rodo, kad partnerystės projektai šioje šalyje leido sukurti aukštesnės kokybės viešąją infrastruktūrą ir paslaugas, nors kartais ji kainavo brangiau, palyginti su tradiciniais viešaisiais pirkimais.
Nepaisant privalumų, partnerystė tarp viešojo ir privataus sektoriaus Lietuvoje nėra išvystyta. Partnerystės bruožų turintys projektai labiausiai paplitę Vilniaus miesto savivaldybėje, kurioje buvo arba yra įgyvendinami projektai automobilių laikymo aikštelių, pramogų parkų, šilumos ūkio, atliekų valdymo, karšto vandens/šildymo sistemų eksploatacijos švietimo įstaigose ir kitose srityse. Lietuvoje daugumą tokios partnerystės projektų įgyvendina su įmonių grupe „Rubicon group“ susijusios įmonės, kurios rodo didžiausią iniciatyvą šioje rinkoje.
Sėkmingesniu viešojo ir privataus sektorių partnerystės projektu laikoma Vilniaus šilumos ūkio nuoma, kurios sutartis buvo pasirašyta 2002 m. su „Vilniaus energija“. Tačiau nemažai tokios partnerystės projektų yra nesėkmingi. Ypač nesėkmingas yra Vilniaus miesto viešųjų automobilių laikymo aikštelių projektas, kurio įgyvendinimas buvo nutrauktas ir nagrinėjamas teismuose. Tačiau tai susiję su netinkamu šios partnerystės valdymu Lietuvoje (dažnai netinkamai sudarytomis sutartimis ar nepakankama jų priežiūra), o ne su jos forma. Partnerystės sutartys dažnai netinkamai sudaromos ar nepakankamai prižiūrimos, nepakankamai dėmesio teikiama infrastruktūros ir paslaugų rezultatų kokybei, nuo kurios turėtų privataus sektoriaus pajamos.
Todėl kartais privataus sektoriaus partneriai linkę piktnaudžiauti, kad išvengtų investicinių įsipareigojimų ar gautų didesnį pelną. Tačiau kartais ir viešojo sektoriaus institucijos nepakankamai supranta tokių projektų komercinio patrauklumo svarbą privačiajam sektoriui. Tai rodo, kad Lietuvoje dar nėra gerų partnerystės santykių tarp viešojo ir privataus sektorių, kurie būtų pagrįsti ilgalaike abiejų sektorių nauda, o ne trumpalaike nauda vienai pusei.
Tačiau dauguma problemų susijusios su nepakankamu Vyriausybės dėmesiu partnerystės tarp viešojo ir privataus sektorių procesui. Palyginti su Jungtine Karalyste, Lietuva neturi atskiros partnerystės skatinimo politikos, toks viešosios infrastruktūros ir viešųjų paslaugų valdymo būdas nenumatytas Lietuvos strateginiuose dokumentuose. Todėl dauguma partnerystės projektų atsiranda dėl didesniųjų savivaldybių ir net privataus sektoriaus partnerių iniciatyvos. Be to, Lietuvos ministerijose nėra už partnerystę atsakingo padalinio, o daugelio Lietuvos viešojo administravimo įstaigų tarnautojai neturi pakankamų žinių ir įgūdžių, kaip tokią partnerystę taikyti praktiškai.
Kadangi Lietuvoje veikia atskiras koncesijų įstatymas, viešojo ir privataus sektoriaus partnerystė Lietuvoje geriau žinoma „koncesijų“ vardu. Tačiau koncesijos būdas Lietuvoje dar nebuvo naudojamas - teigiama, kad koncesijų įstatymas nėra pakankamai „draugiškas“ vartotojui ir galutinai suderintas su kitais įstatymais. Vis dėlto ateityje planuojama koncesijų būdą naudoti keliems viešosios infrastruktūros objektams kurti (pavyzdžiui, naujiems Kauno sporto rūmams Nemuno saloje statyti).
Be to, kitaip nei rodo Jungtinės Karalystės ar kitų valstybių patirtis, Lietuvoje partnerystės bruožų turinčiuose projektuose netaikomi mokėjimai iš viešojo sektoriaus, jeigu privataus sektoriaus partneriui finansiškai neapsimoka teikti tam tikrų viešųjų paslaugų. Taip atsitiko todėl, kad netgi didesnės savivaldybės nėra finansiškai pajėgios prisiimti ilgalaikius finansavimo įsipareigojimus, o Vyriausybė netaiko tokios infrastruktūros projektų finansavimo formos. Tokia padėtis gali iškreipti savivaldybių ar kitų viešojo sektoriaus įstaigų veiklos prioritetus, nes dažnai partnerystės projektai pasirenkami pagal tų projektų komercinį patrauklumą privačiam sektoriui, o ne pagal esamą infrastruktūros ar paslaugų poreikį ir jų numatomą naudą viešajam sektoriui (pavyzdžiui, Lietuvoje tokie partnerystės projektai būtų aktualūs sveikatos apsaugos ar švietimo srityse).
Nesant mokėjimų iš viešojo sektoriaus ir geros konkurencijos tarp panašių partnerystės projektų, Lietuvoje privataus sektoriaus partneriai gali siekti nepiniginių kompensacijų, kurių skyrimo proceso atvirumas kelia abejonių. Pavyzdžiui, privataus sektoriaus partneris „Rubicon group“ paprašė statyti gyvenamuosius namus Vilniaus pramogų ir poilsio parkui skirtame sklype, kad kompensuotų galimą žalą dėl viešųjų lėšų skyrimo konkuruojančiam Druskininkų vandens pramogų parko projektui. Jeigu šis projektas nebuvo visiškai atsiperkantis privačiam sektoriui, valstybės pagalba turėjo būti suteikta atskiro mokėjimo iš viešojo sektoriaus forma.
„Senose“ valstybėse narėse ES struktūriniai fondai kartais įsisavinami naudojant viešojo ir privataus sektorių partnerystę. Kadangi Lietuvoje nėra palankaus pagrindo partnerystei tiesiogiai finansuoti iš ES paramos, finansavimas iš ES biudžeto teikiamas atskirai viešojo sektoriaus (pavyzdžiui, Druskininkų vandens pramogų parko projektui) arba privataus sektoriaus (pavyzdžiui, įmonei „Aviridis“ naujai atliekų perdirbimo įrangai įsigyti) projektams, kurie yra sudėtinė didesnio partnerystės projekto dalis arba jo etapas. Abu šie būdai nėra optimalūs, nes tiesiogiai finansuojant partnerystės sutartis būtų galima efektyviau panaudoti viešuosius išteklius (tarp jų ES struktūrinius fondus) ar gauti daugiau naudos viešajam sektoriui.
Todėl naujo ūkio ministro abejones dėl minėto Druskininkų vandens parko bei Šiaulių sporto komplekso projektų, kuriems anksčiau jau buvo skirta ES struktūrinių fondų parama dar nepasirinkus šių objektų operatorių, galima laikyti pagrįstomis. Atrodo, kad Lietuvoje ši pamoka buvo išmokta ir ateityje jau ketinama tiesiogiai finansuoti partnerystės projektus iš ES struktūrinių fondų. „Sujungus“ ES struktūrinių fondų paramą ir privačias investicijas taip pat būtų įmanoma kažkiek sumažinti ES struktūrinių fondų bendrojo finansavimo iš nacionalinių šaltinių poreikį, likusias išlaidas naudojant kitose srityse (pavyzdžiui, teisėsaugai ir teisėtvarkai finansuoti).
Tačiau reikia turėti omenyje, kad partnerystė tarp viešojo ir privataus sektorių yra gana sudėtingas pirkimų būdas, jis nėra vaistas nuo visų problemų. Kaip rodo dabartiniai partnerystės bruožų turintys projektai Lietuvoje, ji gali duoti neigiamų rezultatų esant netinkamam naudojimui. Be to, naudojant ES struktūrinių paramą ateityje per viešojo ir privataus sektorių partnerystę bus labai svarbu užtikrinti atvirą ir skaidrų procesą, kad būtų išvengta ES valstybės pagalbos taisyklių pažeidimo.
Leidinio, kuris buvo parengtas pagal Jungtinės Karalystės ambasados finansuojamą projektą „Susidomėjimo apie viešojo ir privataus sektorių partnerystę valdant ES struktūrinius fondus didinimas“, projektą galima rasti Viešosios politikos ir vadybos instituto svetainėje (www.vpvi.lt).
