Prieš savaitę viešumon iškilo faktas, kad LR Seimo narys, Lietuvos rusų sąjungos (LRS) pirmininkas Sergejus Dmitrijevas, priklausantis Lietuvos delegacijai Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje, aktyviai atstovauja Rusijos interesams, ypač svarstant klausimus, susijusius su žmogaus teisių padėtimi Čečėnijoje.
Toks LR Seimo nario bendradarbiavimas su valstybe, kuri neslepia savo priešiškumo ir pastaruoju metu netgi leidžia sau išsakyti atvirus grasinimus mūsų šaliai, visiškai nestebins, jei panagrinėsime LRS raidą ir paties S. Dmitrijevo politinę karjerą.
Pats partijos pavadinimas mažai informuotam skaitytojui gana primygtinai perša mintį, kad LRS atstovauja visų Lietuvoje gyvenančių rusų interesams, ir kritikuodamas šią partiją lyg ir savaime užsipultum Lietuvos rusų bendruomenę, tad galėtum būti apkaltintas lietuvišku nacionalizmu ir rusofobija.
Standartiniam lietuviui nacionalistui kiekvienas Lietuvos rusas yra komunistas, trokštantis SSRS atkūrimo. Deja, tenka pripažinti, kad tokių iš tikrųjų yra ne tiek jau mažai, nors greičiausiai tarp “etninių” lietuvių tas procentas neką menkesnis, jei atkreipsime dėmesį į permanentinę LDDP, kuri šiuo metu bando dangstytis po “socialdemokratų” slapyvardžiu, sėkmę praktiškai visose Lietuvos rinkiminėse apygardose.
Lietuvos ruso, kaip būtinai komunisto, įvaizdis atėjo dar iš “Jedinstvos” laikų. Iš tiesų šioje organizacijoje, griežtai pasisakiusioje prieš Lietuvos nepriklausomybę, vadinamieji “rusakalbiai” aiškiai vyravo, tačiau didžioji jų dalis nebuvo pasiryžę aršiai kovoti už Lenino reikalą ir gana greitai ant jo nusispjovė, vos tik įsitikino jo beviltiškumu. Tokie konjunktūriniai “jedinstveninkai” šiuo metu greičiausiai sąžiningai švenčia valstybines šventes ir jų metu džiūgauja, kad neliko Rusijos sudėtyje, kur daugelis piliečių žiemoja nešildomuose butuose, ir su siaubu laukia savo sūnaus grįžimo iš Čečėnijos cinkuotame karste.
Be abejo, buvo tarp “jedinstveninkų” ir tikrų SSRS fanų, kurie taip lengvai nesusitaikė su mylimo režimo žlugimu ir nusprendė tęsti savo kovą, prisitaikydami prie naujų sąlygų. 1993 m. buvo sukurtas Rusų organizacijų ir bendruomenių kongresas Lietuvoje (Kongress russkich organizacij i obščin na Litve), kuris turėjo tapti bendro tinklo organizacijų, sukurtų visose buvusiose SSRS respublikose, dalimi Lietuvoje. Tačiau LR teisingumo ministerija šios organizacijos neįregistravo.
1995 metais ta pati grupuotė sukūrė LRS, kuri buvo sėkmingai įregistruota kaip politinė partija, nes pasimokė iš Kongreso nesėkmės ir pasistengė užmaskuoti savo ryšius su Rusija - esą čia mes grynai Lietuvos rusų organizacija. Partijos pirmininku tapo Sergejus Dmitrijevas, 1984-1989 metais dirbęs “politruku” Vilniaus 1-ojoje sukarintoje priešgaisrinės apsaugos dalyje, 1990-1991 metais - aktyviai dalyvavęs “Jedinstvos” veikloje.
Partijos pirmininku S. Dmitrijevas tapo ne dėl ypatingų politinių ar organizacinių sugebėjimų, o daugiausiai dėl reprezentatyvios, solidžios ir fotogeniškos išvaizdos. Iš tiesų šios partijos, kaip, beje, ir Rusų organizacijų ir bendruomenių kongreso Lietuvoje, sukūrimui dirigavo “pilkasis kardinolas” Michailas Maškovas, vadovaujantis komercinei dailės ir paslaugų UAB “Ars” bei Rusijos naftos pramonininkų atstovybei Lietuvoje. Kadangi sovietmečiu M. Maškovas dirbo KGB ir netgi buvo išsitarnavęs iki majoro laipsnio, pats jis negalėjo užimti oficialių pareigų, nes tuo būtų diskreditavęs savo partiją. O viso labo “politruko” karjera pasižymėjęs S. Dmitrijevas puikiausiai tiko reprezentaciniam “vestuvinio generolo” vaidmeniui - nieko nereikia veikti ir dar pustrečio tūkstančio litų atlyginimą moka, o tai 1995 metais buvo išties nemažai.
1996 metų Seimo rinkimuose LRS nepavyko laimėti nė vieno mandato. Nepadėjo ir tokie gudravimai kaip Vilniuje gyvenančio S. Dmitrijevo balotiravimasis Zarasų-Visagino rinkimų apygardoje, kurioje vyrauja rusų tautybės rinkėjai - jis tegavo 521 balsą iš 15 384 balsavusiųjų. Tad naivus tikėjimas, kad Lietuvos rusai puls aklai remti LRS vien dėl pavadinimo, nepasitvirtino ir imta laimės ieškoti Rusijoje. 1996 m. S. Dmitrijevas ir kita LRS narė Olga Gorškova paskirti į Rusijos Valstybės Dūmos Ryšių su tėvynainiais užsienyje komiteto visuomeninę tėvynainių tarybą.
1998 metais LRS kartu su Liaudies partija, Socialistų partija, Nepartinių judėjimu “Rinkimai-96” ir Respublikonų partija susijungė į Koaliciją “Už teisingą Lietuvą”. Tai buvo gana keista koalicija, nes “komunistuojančios” partijos susijungė su viena “fašistuojančia” Respublikonų partija. Gal todėl koalicija gyvavo labai trumpai, bet aiškiai parodė, kad į ją įėjusioms partijoms iš esmės nesvarbu, su kuo vienytis.
Nors LRS politiniai keliai buvo gana vingiuoti - nuo glaudaus bendradarbiavimo su Rusijos valstybinėmis institucijomis iki broliavimosi su Lietuvos kairiosiomis ir dešiniosiomis ekstremistinėmis partijomis, tai visiškai nesutrukdė jai prisijungti prie A. Brazausko socialdemokratinės koalicijos 2000 m. Seimo rinkimuose ir taip gauti keturias vietas Seime. Socialdemokratų lyderiai, be jokios abejonės, žinojo apie čia aprašytas LRS veiklos ypatybes, įskaitant “Jedinstvo” ženklu pažymėtą priešistorę, bet jiems tai kažkodėl pasirodė nesvarbu (eilinį kartą “vsio zakonno”?).
Visą savo egzistavimo laikotarpį LRS atstovavo ne Lietuvos rusų, o Rusijos Federacijos interesams. Lietuvos rusams ji iš esmės daro žalą, nes stiprina jų, kaip komunistų, laukiančių sugrįžtant Rusijos tankų, įvaizdį. Vis dėlto S. Dmitrijevas kažkodėl pakliuvo tarp kelių šimtų asmenų, kurie 2003 m. vasario 12 d. prezidento dekretu Nr. 2062 buvo apdovanoti atminimo ženklu “už asmeninį indėlį plėtojant Lietuvos transatlantinius ryšius bei LR pakvietimo į NATO proga”.
